Ką padarėte, kad vaikai su neslūgstančiu entuziazmu plūsta į chorą?
Na, pirmiausia mokykla tokia: juk tai menų gimnazija. Čia nuo pat pirmos klasės vaikai rimtai mokosi muzikos ir yra labai užimti.
Naująjį chorą vadinu entuziastų choru. Su vyresnėmis klasėmis kartą atlikome Balsio oratoriją "Nelieskite mėlyno gaublio" ir į tą projektą pakvietėme daug vaikinų: susirinko dailininkai, pianistai, smuikininkai ir pūtikai. Kūrinys jiems paliko didžiulį įspūdį. Kai viskas baigėsi, jie man sakė: "Mokytoja, tai mes nebedainuosime?" Ir jau treti metai yra choras, kuris renkasi pats. Negaliu jiems atsakyti ir jų palikti. O pagrindinis choras, kuris reprezentuoja gimnaziją, yra chorinio skyriaus vaikai, bet ateina ir griežiančių styginiais instrumentais, ir pianistų - jie taip pat nori dainuoti.
Ar pakanka kantrybės su vaikais dar pasikalbėti apie gyvenimą ir mirtį?
Be abejo. Apie mirtį galbūt mažiau. Bet yra sudėtinga muzika ir gilūs tekstai, kartais vaikams sunkiai suvokiami. Tarkime, Jeronimo Kačinsko "Kelionės daina" apie išeivius - ne dabartinius, o pokarinius, kai traukėsi iš Lietuvos dalis inteligentijos. Kalbamės apie gamtą, meilę, šeimą, draugystę, gerumą, kad vaikai suvoktų, ką jie dainuoja.
Buvo neįprastas įvykis, kai tarptautiniame Stasio Šimkaus chorų konkurse "balsinukai" laimėjo Didįjį gintaro prizą, kuris skirtas tik suaugusiems.
Mes du kartus dalyvavome tame konkurse. Pirmą kartą 1997 m., kai buvau ką tik atėjusi dirbti ir turėjau drąsos bei įžūlumo dalyvauti. Ir mums pasisekė - vaikų choras laimėjo I vietą. O 2001 m., kai mergaitės jau buvo paaugusios, pasisekė taip, kad susišlavėme viską, ką tik galima. Ir gavome Didįjį gintaro prizą, ir pinigų. Už juos išleidome savo pirmąją kompaktinę plokštelę, nes turėjome sukaupę daug gražios muzikos.
Daugelis dainininkių prisimena, kaip nuo vaikystės dainavo užsilipusios ant parko suoliuko ar vaikų darželyje... Kokios jūsų vaikiškos dienos?
Aš esu gimusi Anykščiuose, užaugau Biržuose, mokiausi Panevėžyje ir Vilniuje. Kai buvau maža, mama norėjo, kad gročiau kokiu nors instrumentu ir leido į muzikos mokyklos akordeono klasę. Bet man buvo neįdomu. Jaunas mokytojas nesudomino, per mano pamokas skirdavo pasimatymus panelėms. Po kurio laiko direktorius pasikvietė mamą ir pasakė: "Ta mergaitė gabi, bet visai nenori dirbti; gal ją atsiimkit."
Baigus devynias klases pažymiai buvo geri ir nebuvau nieko iškrėtusi, kad reikėtų bėgti iš mokyklos. Tą vasarą pas močiutę kaime grėbiau šieną, būdavau gražaus jaunimo vakarėliuose. Kai rugpjūčio mėnesį grįžau namo, draugė pasakė, kad įstojo į smuiko specialybę Panevėžio muzikos technikume, kad yra papildomas priėmimas į chorinio dirigavimo specialybę, - dar suspėčiau.
Susirinko 25 jaunuoliai, o priėmė penkis, tarp jų ir mane. Niekaip negaliu prisiminti, kodėl taip padariau. Tai buvo mistika. Manau, kad yra neregima jėga, kuri žmogų nuveda ten, kur turi būti.
Diriguojate Klaipėdos ir respublikinėse Dainų šventėse, dalyvavote renginiuose Lietuvos tūkstantmečiui paminėti. Ar sunku suvaldyti minią?
Kai jau viskas įvyksta, sieloj - džiugesys, bet prieš tai būna baisu, nežinau, kas gali nutikti. Arba nepadarei, kaip norėtum, sąžinė graužia. O kai dainuodavau kartu su choru, jausdavau euforiją.
Ką reiškia būti geru chorvedžiu? Kartais sau leidžiate būti nepakenčiamai?
Man atrodo, kad visa ko pagrindas yra meilė. Jeigu tu myli tai, ką darai, į darbą lėkte leki, - tai tas darbas ir yra prasmė. Aš myliu vaikus, man gera rate, kuriame yra mano ir meno žmonės. Jie puikūs. Nereikia bijoti kartais pasirodyti nežinančiam ir vaikų paklausti: o gal jūs žinote? Kai nemaskuoji jausmų, kokio nors savo nežinojimo prieš juos, tai ir esi jiems suvokiama, o jei pradedi dangstytis menkinimais ir žeminimais, - bičiulystės nebėra.
O jūsų šeima muzikali?
Normali. Su vaikais padainuojame, bet su anūkais - dažniau. Sūnus matematikas dirba banke. Dukra Rūta kol kas augina vaikus, nors Menų fakultetuose baigė chorinį dirigavimą ir muzikos istorijos magistrantūrą. Kai buvo likę keturi mėnesiai iki muzikos mokyklos baigimo, jai pasidarė sunku, norėjo mesti, bet aš neleidau.
Kaip išmokyti vaikus gyventi?
Aš nežinau. Gyveni ir mokai savo pavyzdžiu, atsakomybe, meile vaikams. Mes daug kalbėjomės. Nereikia palikti konfliktinių situacijų. Sulauki, kol vaikas leidžiasi į kalbas, - ir įdedi tuos šaukštelius į burną. Draugu reikia būti.
Ką veikiate atokvėpio akimirką?
Myliu gamtą, jūrą, sodą, auginu gėles, žaviuosi jomis. Mėgstu klausyti koncertų. Lankau vandens aerobiką. Dabar anūkams šalikus mezgu Kalėdoms.
Ar gastrolėse būna kokių nuotykių?
Kartą į koncertą Vokietijoje, važiavę visą naktį ir dieną, atvykome penkios minutės prieš pradžią. Staigiai įsinėrėme į drabužius ir su šypsenomis koncertavome. Pastebėjau, kad po pusvalandžio vaikai pavargo. Ne, prieš koncertus negirdau vaikus arbatėlėmis, nes jeigu kas nepadaryta, - jos neišgelbės. Tik stengiuosi neleisti vaikams įsidūkti, kad būtų ramūs ir susikaupę, kad netarškėtų ir balsai neišsiderintų.
Turime daug planų, norėtume daug kur važiuoti, bet kai šią vasarą važiavome į Taliną, vaikui reikėjo 60 litų, ir kai kurie tėveliai pasakė, kad neturi.
Kai perskaičiau jūsų biografiją, atrodo, kad pusę miesto privertėte dainuoti, net po darbo išvargusius proletarus.
Tarybiniais laikais buvo tokia tvarka, kad chorai turėjo būti gamyklose. Čia išvis fantastika: kepu vaikams blynus - skambutis, ir tuometinė kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navogreckienė sako: "Gerbiama Kariniauskiene, jūs esate skiriama vadovauti Klaipėdos gamybinio baldų susivienijimo chorui."
Mūsų katedroje tada buvo daug chorvedžių - kas nuėjo į "Sirijų", kas - į Duonos ar medienos kombinatą. Tas choras gyvavo 6 metus, darbininkai dalyvavo ir Dainų šventėse. Gal meninis lygis nebuvo aukštas, bet mes tikrai nejuokingai dainavome. O profesinėje mokykloje tai dešimt metų dirbau su mergaičių choru ir vokaliniu ansambliu, nuolat buvome prizininkės respublikiniuose konkursuose.
Kaip išvengti perdegimo jausmo, kai darbas nebekelia nuostabos, dirbi sukąstais dantimis? Ir pagalvoji apie alternatyvą: o gal man reikėjo būti ichtiologe?
Oi, ne, taigi šūsnis gražios muzikos yra, kiek norisi su vaikais nespėji nuveikti. Nuobodulys negraužia. Man alternatyvų nebuvo: kai dūriau, tai ir pataikiau.
Kas jūsų draugai?
Patys artimiausi draugai, aišku, yra mano vaikai. Ir turiu nuo studijų laikų draugę Elytę, apie mus sako: "Dvi vyšnelės ant vienos šakelės". Kai spaudoje paskaitau apie 20 metų trunkančią draugystę, pagalvoju, kas čia tokio, aš su klasės draugėmis draugauju nuo 1957 metų. Gali romaną parašyti. Visos penkios gyvename skirtinguose miestuose, nėra kasdieninio buvimo, ir kai susitinki, jauti džiugesį, o per tuos ilgus metus tapome artimos kaip seserys. Gimines irgi gerbiu ir myliu, bet dabar aš juos matau tiktai per laidotuves - Anykščiuose, Biržuose.
Mano meilė yra Biržai, pasilikau tėvukų kambarį, jis man kaip altorius: ten jų baldai, dar tėčio prikapotos malkos. Jis buvo geležinkelininkas.
Ar būna, kad gatvėje įsikišate ką nors drausmindama, nes užverda pedagogės kraujas?
Visada įsiveliu ten, kur keikiasi jaunimas. Prieš tai juos pagiriu, kad tokie gražūs žmonės... bet šitaip žiauriai keikiasi. Tik vienintelį kartą buvau pasiųsta... O šiaip nusišypso, nurausta, ir kol mane mato horizonte, tyli. Paskui turbūt ir vėl keikiasi.
Dėl ko verta gyventi?
Gal kad senstu, man kiekviena diena yra graži. Tie nukritę geltoni lapai, spalvos... Eini jaukiai apsisiautęs prie jūros, tave neša į kairę ir dešinę, o tu žingsniuoji su savo mintimis, sielą valai. Mane džiugina saulės spindėjimas, jūros ošimas, sutiktas draugas, kavos puodelis, muzikos garsai, anūkų čiulbesys, vaikų geros akys, bendrystė. Kaip gali nesidžiaugti..?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą