Žydrūnas Naujokas: "Apatinius baltinius palikime skalbėjams"

Žydrūnas Naujokas: "Apatinius baltinius palikime skalbėjams"

Aš juos gerai suprantu, nes kartais pačiam labai reikia. Nelabai aš noriu duoti interviu, bet yra profesinis solidarumas. Nieko pernelyg nesitikiu, tiesiog esu kolegiškas.

Tačiau kad ir su kokiais gerais ketinimais ateitum, žmonės galvoja, kad žurnalistas nori ką nors iššniukštinėti, demaskuoti ir sukompromituoti.

Pastebėjau, kaip žiūri politikai, nes su jais tenka daugiau bendrauti: kaip į šakalą. Neseniai viena miesto politikė kolegai mane pristatė: "Tai pats baisiausias Klaipėdoje žurnalistas." Pasiteiravau, ar čia apie mano išvaizdą, ar apie darbo stilių. Atsakė, kad ir apie tą, ir apie tą.

O eiliniai žmonės tikisi, kad tu padėsi jiems išspręsti jų problemas. Sako, kad esu paskutinė jų viltis.

Pasidžiaugsiu paskutiniuoju atveju. Kai savo vaiką nuvedžiau į darželį, auklėtoja papasakojo, kad Tilžės gatvėje prieš pat jos langus verčia padangas, atliekas. Pradėjau domėtis, išaiškėjo įdomių dalykų: pačiame miesto centre automobilių stovėjimo aikštelėje nelegalų sąvartyną įsirengė tie, kurie atsakingi už šiukšlių išvežimą. Po pusdienio padangos dingo. Po tokių reportažų, kai sugebi kam reikia įspirti į užpakalį, žmogus pasijunti gerai.

Aišku, būna tokių dienų, kai pasigaili, kad esi žurnalistas. Kalbu apie konteineryje rastus kūdikius. Kad ir kiek metų būtum dirbęs, yra dalykų, su kuriais nesusitaikai: negali užmigti, sielvartauji, keikiesi.

Ar pasitaikė kazuistinių atvejų, kai žmonės kreipiasi su keisčiausiais prašymais? Pavyzdžiui, mane vienas vyras prašė užklupti jo žmoną su meilužiu ir nufotografuoti.

Mane nervina užsakomieji reportažai, tai man šlykštu ir iš karto pasakau, kad to nedarysiu. Yra tam tikros nerašytos žurnalistinės etikos normos, ir mane piktina kolegos, kurie absoliučiai jų nesilaiko, peržengia ribas.

Tada rausti dėl savo kolegų elgesio?

Blogai, kai į žurnalistiką ateina jauni žmonės iš gatvės, kurių vertybės neišugdytos arba keistos, kurie suvokia žurnalistiką žiūrėdami bulvarines laidas, kur žurnalistas šoka į akis, užduoda provokuojamus klausimus. Toks chamiškas šou, pašnekovo akių draskymas nėra tikroji žurnalistika. Ir knaisiojimąsi po apatinius baltinius palikime skalbėjams.

Ar sutiktum, kad mes, provincijos žurnalistai, esame doresni, sąžiningesni, nepučiam burbulų ir nekreipiam dėmesio į kokias nors fifas, iš kurių didieji plunksnos broliai lipdo žvaigždes?

Juokinga, kai žurnalistai pradeda daryti žvaigždes iš tokių žmonių, kaip antai žinomas krepšininkas, turintis rimtų problemų. Man tai visiškai neįdomu. Nemėgdžiokim kolegų Vilniuje. Tu gerai pastebėjai, Klaipėdos žurnalistai, jeigu jie ir nesiima tiriamosios žurnalistikos, yra arčiau esmės - informuoti visuomenę ne bulvariniu lygiu, ne per skandalų paieškas. Nemanau, kad žmonėms įdomu, su kuo kas nuėjo ir prisigėrė, juolab žurnalisto interpretacijos. Jie pamiršta nepiršti savo nuomonės, susireikšmina labiau už Romos popiežių, ir skaitai interviu, kaip žurnalistas "sulankstė" savo pašnekovą protingais klausimais. Žodžiu, išeina straipsnis, kaip protingas žurnalistas pakalbino ne tokį protingą pilietį...

"Vaikai yra geriausia investicija šiais krizės laikais, jie niekada nenuvertėja", - sakė Žydrūnas

Tau, baigusiam režisūrą, tiesiog pasiūlė vesti radijo laidą, tai tarsi iš pat pradžių neturėjai motyvacijos kaip tie, kurie pasirinko žurnalistiką, nes norėjo pakeisti pasaulį ir panašiai?

Režisūra yra kūrybinė profesija, tik tada buvo tokia situacija, kad režisieriai ir teatralai nebuvo niekam reikalingi net kaimuose. Noras kūrybiškai save realizuoti liko, nuolat semiuosi, stebiu pasaulį ir tikrai nesijaučiu ne savo rogėse, kad iškart nesirinkau madingos profesijos. Tau arba Dievo duota to talento suvokti esmę didžiuliame informacijos sraute, arba ne. Sako, kad darbą reikia keisti kas septyneri metai, bet ir po dvylikos nemanau jo keisti, nes einu kaip į šventę, net per lietų ir krušą.

Kartais turi būti artistas, gebąs savo žavesiu išvilioti rupūžę iš medžio.

Čia ir praverčia aktorinio meistriškumo studijos, kai jauti pašnekovui antipatiją, bet tau reikia jį prakalbinti, kad atsivertų. Vaidini susidomėjusį, nors nuobodu, kai politikai šneka ne apie tai, ko klausi.

Girdėjau, per miesto tarybos posėdžius kišiesi, aiškini valdininkams, ką reikia daryti... Žodžiu, darai spaudimą.

Tai bjauriausias mano bruožas. Daug metų stebiu tarybos posėdžius ir kartais daugiau suprantu negu tie "švieži" politikai, ir kai jie nuvažiuoja ne į tas lankas, man trūksta kantrybė. Meras jau ne kartą mane tildė, sakė, kad reiktų mane paimt patarėju, priekaištavo, ko čia sėdžiu, jeigu viską žinau. Ar blogai yra žinoti?

Suksi į politiką?

Buvo pasiūlymų, bet tada turėčiau šnekėti ne tai, ką galvoju, o aš mėgstu ne melą, o tiesos paieškas ir tikslumą. Ir visi užkulisiniai politikų žaidimai man nepatinka. Nors žmona pasijuokia: "Nespjauk į šulinį".

Ilgai buvai užkietėjęs kaprizingas viengungis; kaip supratai, kad Auksė yra tau skirtoji?

Ne paslaptis, prieš Auksę buvo ir kitų moterų, apie kurias galvojau, kad čia man skirtoji. Taip, aš buvau reiklus, maksimalistas, o kai perskaičiau "Pigmalioną" ir net teko režisuoti ištrauką, supratau, kad šlykštu, kai tu stengiesi užtempti žmogų ant savo kurpalio. Kai šiek tiek subręsti, suvoki, kad žmogų reikia mylėti, koks jis yra, o tau skirtas ir yra tas, kurio nesinori keisti, nes jame viskas patinka.

Kaip susičiulbėjote? Atleisk, man dažnai atrodo, kad mano draugės yra per geros savo vyrams...

Na, žmonės šnekėjo: "Tokia gera mergina susidėjo su tokiu bjauriu pasileidusiu žmogumi." Toks įvaizdis susidarė, kai buvau vienas ir dalyvaudavau vakarėliuose (ne svingerių, nes tai prieštarauja mano moralei), bet - iki galo. Išeidavau paskutinis, išsėmęs visas linksmybes, pašokdinęs visas. Auksė žino šį mano bruožą ir toleruoja, kai per visus balius turiu pašokdinti visas moteris.

Iš pradžių daug ginčydavomės, kuris kurį suviliojo, kol supratau, kad su moterimi ginčytis neverta. Vyrai tik įsivaizduoja, kad jie renkasi moteris, o iš tikrųjų jos renkasi mus.

Ką Auksė turi išskirtinio, ko neturi kitos moterys?

Ji tokia vienintelė. Ji protinga, eruditė, ką jau kalbėt apie kūnišką jos grožį. Ji gyvybinga, turi didžiulę gyvenimišką patirtį. Žaviuosi, kad ji daro svarbius sprendimus. Siūliau ją išlaikyti, tegu augina vaiką, o ji pajuto, kad atėjo laikas - ir išėjo dirbti. O Ervinas keliauja į darželį.

Gerai, kad vyras susilaukia vaiko būdamas brandaus amžiaus, nes kartais jaunam tas vaikas kaip koks draugelis, o kai vėliau gimsta kitas, tėtis džiaugiasi kiekvienu jo judesiu ir plaukeliu.

Esu iš gausios, septyneto vaikų, šeimos, ir man teko užauginti ne vieną brolio ar sesers vaiką, keisti vystyklus. Kai susilaukiau savo, atėjo kitoks suvokimas, susitaikiau, kad šeimoje yra daugiau asmenybių. Jis reikalauja dėmesio ir daugybės kitų dalykų. Jauniems tėvams rūpi linksmybės, diskotekos - galima išlėkti, bet savo egoizmą ir norų tenkinimą turi atidėti į šalį. Tu atsakingas, kad tavo kūdikis užaugtų geras, kad tau dėl jo nebūtų gėda, o jam - dėl savo tėvo. Tai ir nesitrankau po vakarėlius.

Negi nenutrūksti nuo grandinės? Juk nesi jau toks šventas. Antai rūkai pypkę...

Esu individualistas, mėgstu vienumoje parūkyti pypkę. O dėl to šventumo būta juokingų istorijų: mane vadindavo kunigėliu, net amžinatilsį močiutė. Labai mokėdavau suvirpinančias širdį kalbas ir tostus sakyti, ir per sesers vestuves bažnyčioje kunigas vis nesirodė, tai aš užkopiau ir "sutuokiau" porą. O šiose stresinėse situacijose vis sunkiau atsipalaiduoti, bet aš susirandu būdų; labai mėgstu dviračiu važinėtis, vienas į pirtį vaikščioti sekmadieniais, tai yra Vyro diena. Keliaujam su žmona ir vaikais automobiliu po Latviją, Lenkiją...

Ką veiktum, jeigu nereikėtų riboti savo poreikių?

Vis tiek dirbčiau žurnalistu. Kažkada pasvajojau, kad gerai būtų turėti daug pinigų ir keliauti po pasaulį, bet reikėtų susirasti leidinį, kuriam internetu galėčiau siųsti reportažus.

Ar irgi mąsčiau, kuo norėčiau būti, jeigu pradėčiau gyvenimą iš pradžių. Tuo pačiu, tik universaliu žurnalistu, kaip Hemingvėjus, kuris dalyvavo pilietiniame kare ir safaryje, boksavosi ir žvejojo, mylėjo daugybę moterų. Deja, mes turbūt išaugome suvaržyti sovietinės praeities, daug neleidom sau, daug nedrįsom...

Mane graužia vienintelis kartėlis: kad nesuėjome su Aukse anksčiau ir nepradėjome vaikų. Aš norėčiau turėti jų daug, nes tai geriausia investicija šiais krizės laikais, niekada nenuvertėja. Nors ir čia yra rizikos, man vaikai yra didžiulis džiaugsmas. O kad neparašyta knyga, nors tų idėjų yra, nieko baisaus - dar gyvenimas prieš akis. Gal gailiuosi, kad kaip režisierius pastačiau tik vieną kitą spektaklį, bet gal šiek tiek vėliau prie to grįšiu. Dabar džiaugiuosi gyvenimu, kokį turiu kiekvieną dieną ir nepasineriu į melancholiją.

Kartais žurnalistai vaizduoja supermenus. Ar esi kišęsis į inicidentą, ką nors apgynęs, sulaikęs pasirengusį šuoliui į bedugnę?

Nesu supermenas. Geriausias karys tas, kuris laimi kovą neišsitraukęs kardo iš makščių. Stengiuosi viską diplomatiškai išspręsti. Aišku, darbo pradžioje buvo daugiau idealizmo, kai trūks plyš norėjosi padaryti reportažą, nepaisant to, kad banditai grasino į sieną įmūryti. Nerizikuoju savo gyvybe, kad ką sensacingo padaryčiau, nevaizduoju didvyrio.

Auksė labai pyksta, kad buvusios draugės man skambina norėdamos pasiguosti. Kartą draugas norėjo nusižudyti ir mes šnekėjomės telefonu tris valandas, paskui jis naktį atvažiavo pas mane iš Kauno. Ačiū Dievui, jis gyvas, gyvena su kita, mylima moterimi ir nenori prisiminti šito epizodo. Gal kam ir padedu ištverti dvasiškai sunkią akimirką, nes moku išklausyti žmogų.

O tau kas padeda - psichoanalitikai, Jėzus?

Auksė yra mano Jėzus. O jeigu iš tikrųjų, esu netikintis, bet ne visiškas eretikas. Aš tikiu, kad velniškasis ir dieviškasis pradas yra kiekviename žmoguje, ir aš pirmiausia myliu žmones, o ne dievus, esančius danguje ar medyje. Dievą matau kiekviename žmoguje, ir kuo to dieviškumo yra daugiau, tuo jie įdomesni.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder