10 brandžios šeimos požymių

Vyras ir moteris, kurie gyvena kartu ir auklėja vaikus, ilgainiui susiduria su visomis įmanomomis problemomis, kokias tik kada nors žinojo žmonija. Tačiau kiekviena šeima (kaip ir kiekvienas žmogus), yra unikali, ir kiekvieną kartą vienintelį teisingą sprendimą tenka priimti patiems.

Kai kuriems žmonėms atrodo, kad anksčiau auklėti vaikus buvę paprasčiau, mat "laikai buvę kiti" ir auklėjimo principai galioję kitokie. Tačiau visais laikais visos šeimos gyvavo skirtingai, nes skirtingi tėvai savaip suprato savo užduotį ir savaip bendravo su vaikais.

Kieta ranka?

"Griežtos rankos" šalininkai laikosi požiūrio, kad šeimoje tėvų įsakymai negali būti svarstomi, nes tėvai visada teisūs. Tokioje šeimoje bet kokios inovacijos suvokiamos kaip pavojus, ir tai stabdo jos narių raidą. Jeigu tėvai savo užduotimi laiko "vaikų valdymą", ir įgyvendina šią misiją vieninteliu būdu - draudimais, ryškiausias tokios šeimos bruožas yra daugybė galiojančių draudimų, kuriuos draudžiama aptarinėti. Bėda yra ta, kad vaikai tokiomis sąlygomis negali suaugti ir tapti brandžiomis asmenybėmis.

Kaip lygus su lygiu?

Kitas nebrandžios šeimyninės sanklodos kraštutinumas - kai vaikus auklėja tėvai, kurie patys dar nėra "suaugę" ir kuriems patiems labiausiai pasaulyje reikia psichologinės paramos.

"Nesuaugusius" tėvus pažinsime iš to, kad į vaiką jie žiūri kaip į savęs įtvirtinimo/pratęsimo priemonę, todėl jiems būtina vaikais didžiuotis: "Jis skaito geriausiai klasėje!" arba "Mūsų vaikas pasieks tai, ko nepavyko pasiekti mums!" Maža to - nebrandiems tėvams nuolat reikia vaikų įrodymų, kad šie juos myli, todėl jų atžalos išmoksta manipuliuoti.

Blogiausia, kad nebrandūs tėvai įtraukia vaikus į savo tarpusavio santykius ir kilus konfliktui verčia juos palaikyti vieno kurio pusę.

Didžiausi sunkumai tokioje šeimoje kyla, kai vaikai ūgteli. Tuomet jie privalo tapti "gerais tėvais" savo gimdytojams. "Aš taip laukiau, kada tu užaugsi ir būsi man užuovėja!"; "Maniau, kad mano dukra taps man geriausia drauge!"; "Visada svajojau, kad užaugęs sūnus taps mano kompanionu!"; "Dabar tavo eilė būti mūsų atrama!"

"Nesuaugusių" tėvų vaikus slegianti didžiulė emocinė našta taip pat trukdo bręsti jų asmenybei.

Geri ir gražūs?

Kai kurie tėvai labiausiai susirūpinę tuo, ar "geri" jų vaikai atrodo kitiems.

"Geri" vaikai pirmiausiai jaučia tik "gražius" jausmus, o "negražius" (pyktį, baimę, bejėgiškumą, pavydą) moka paslėpti.

Jeigu tokia šeima pabandytų kartu suformuluoti taisykles, pagal kurias jie gyvena, tačiau kurių niekada neįvardija garsiai, išgirstų absurdiškų dalykų. Pavyzdžiui: "Vyras privalo nejausti skausmo" (sakoma susižeidusiam ir pravirkusiam berniukui). "Mergaitė privalo nešūkauti ir nebėgioti" (sakoma įsidūkusiai dukrai). Arba: "Kad ir kas tau nutiktų, privalai atrodyti laimingas" (vaikai barami už blogą nuotaiką, susierzinimą ir pan).

Šis veidmainiškas teatras sukelia šeimos nariams emocinę painiavą. Šeimynykščiai nežino, kaip jiems geriau elgtis, ką jausti ir kaip gyventi, kad atrodytų "geri". Jie prastai pažįsta save ir dažniausiai yra savimi nepatenkinti.

Vaikas - pasaulio bamba?

Jeigu vaikas yra vienintelė ašis, aplink kurią sukasi šeimos gyvenimas, nepaliaujamas dėmesys ir žavėjimasis gali jam suformuoti nerealistinį savęs paveikslą, neadekvačią savivertę. Patekęs į vaikų darželį, o paskui - į mokyklą, jis jausis bejėgis ir niekam nereikalingas, sunkiai prisitaikys visuomenėje: jam nuolat trūksta aplinkinių meilės. Užuot siekęs to, ko trokšta, jis verčiau skųsis pasaulio neteisingumu.

Brandžios šeimos požymiai

1. Brandžioje šeimoje bendraujama atvirai, aiškiai, sąžiningai ir nuoširdžiai.

2. Taisyklės, pagal kurias gyvena šeima, yra lanksčios ir humaniškos, jos kinta priklausomai nuo vaikų amžiaus. Vaikai auga - taisyklės keičiasi.

3. Brandžioje šeimoje tėvai gerbia savo vaikų draugus, o vaikai gerbia savo tėvų draugus.

4. Kiekvienas šeimos narys žino, kad kiti pasirengę jį išklausyti, ir jis pats pasiruošęs išklausyti kitus.

5. Brandžioje šeimoje jos nariai jaučiasi taip laisvai, kad gali pasidalinti vienas su kitu savo jausmais. Žmonės juokiasi, jeigu jiems linksma, pyksta arba verkia patyrę nesėkmę ir neslepia to nuo artimųjų.

6. Brandi šeima nelaiko prioritetu savo statuso išsaugojimo. Čia žmogaus gyvenimas ir jausmai yra svarbiau už visa kita.

7. Tėvai brandžiose šeimose jaučiasi esantys lyderiai ir įkvėpėjai arba vyresnieji mokytojai, o ne autoritariniai vadovai ar cerberiai.

8. Brandūs tėvai suvokia, kad jų užduotis - išmokyti vaikus jaustis laimingus ir likti žmogiškus bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje.

9. Brandžioje šeimoje klaidos tarnauja naujai patirčiai įgyti.

10. Brandžių tėvų žodžiai neprasilenkia su poelgiais.

Parengė Simona Jurkutė