Atsitrauk, kad pajustum ramybę

Jacques Castermane - vokiečių filosofo, budizmo tyrinėtojo Karl Friedrich von Durckheim* mokinys ir bendradarbis, jau tris dešimtmečius vadovaujantis Durckheimo centrui Prancūzijoje.

Pagal dzen mokymą, kad pajustume vidinę ramybę, turime išmokti "atsitraukti". Kaip jūs tai aiškinate?

Tai reiškia pajudėti atbuline eiga, padaryti judesį atgal. Kad grįžtum prie savo tikrosios prigimties. Kai žmogus atveria savo esybę, jis įgyja ramybę. Tai tikėjimas savimi ir pasitikėjimas pasauliu - savybės, kurių kankinamai trūksta šiuolaikiniam žmogui.

Jūs sakote "grįžti prie tikrosios prigimties". Ką tai reiškia?

Pažvelkite į naujagimį. Jeigu jo esminiai poreikiai visiškai patenkinti, - jis gyvena jausdamas būties džiaugsmą. Bet šis egzistavimo lygis, natūralusis "Aš", palaipsniui užleidžia vietą kitam "Aš" lygiui - kuris prisitaiko prie jį supančios realybės...

... ir suteikia tiek kančių?

Mes kenčiame dėl to, kad identifikuojamės su šiuo "Aš" ir gyvename atitrūkę nuo savo esybės. Tai gimdo nerimą, baugumą, stresą. Grįžę prie savo esybės, galime atkurti tą vidinę ramybę, kuri kaip oras reikalinga mūsų sveikatai.

Žmogus nuolat jaučia kažko negavęs, jam kažko trūksta, o dabartinė vartotojiška visuomenė tik aitrina šį jausmą. Bet iš esmės mes kenčiame ne dėl stygiaus: mes paprasčiausiai nežinome, ką turime.

Kaip to pasiekti?

Per vidinę patirtį, per išgyvenimus. Tai akimirkos, kai liaujamės savęs klausinėję, kas yra gyvenimo prasmė, nes tai, ką išgyvename, ir yra prasmė. Mes jaučiame ją gėrėdamiesi saulės laida, klausydami klasikinės muzikos koncerto arba šokdami diskotekoje. Tai gali įvykti įžengus į vienuolyną arba tylos minutėmis po meilės apsikabinimų. Tais momentais kiekvienas žmogus jaučia būties pilnatvę. Jis tiesiog jaučia, kad jam viskas gerai.

Betgi mes ne patys renkamės šiuos momentus. Kaip jie gali ateiti, jei esame visa galva pasinėrę į rūpesčius?

Mes išties nesirenkame tų momentų, jie mus patys suranda. Nežinome, kaip tai vyksta ir kodėl, - mus tiesiog apima šis jausmas. Ir štai čia galima pateikti sau klausimą: "Ką aš turiu daryti, kad tapčiau tokiu žmogumi, koks atsiskleidė tokių išgyvenimų akimirkomis: ramiu, nuskaidrintos širdies ir atviru pasauliui?" Dzen mokytojas atsakys: "Praktikuokis!"

Dzen siūlo veiksmo, patirties ir praktikų kelią, kuris veda žmogų į susitaikymą, dermę su jo tikrąja prigimtimi.

Galima pamanyti, kad sekti dzen principais kasdienybėje labai lengva...

Šiuolaikiniam žmogui patys sudėtingiausi atrodo paprasti dalykai. "Kas gali būti lengviau nei atsisėsti ir nieko neveikti, bet - visa esybe?" - rašė mano draugas filosofas, dzen sekėjas Andre Comte-Sponville.

Kiekvieną dieną bent 20-iai minučių palik įprastus darbus ir nieko neveik. Susitelk tik į esamą akimirką. "Gydo susitelkimas", - sakė Buda savo mokiniams.

Esmė ta, kad mintimis mes susitelkiame į praeitį, kurios jau nebėra, arba į ateitį, kurios dar nėra, o mokydamiesi kiekvienu kasdieniu judesiu išgyventi esamą akimirką - einame išgijimo keliu.

Ar tai ne savotiškas bėgimas nuo realybės?

Ne, tai gebėjimas gyventi šerdyje to laiko ir erdvės, kuriuose esame.

Aš niekam nesiūlau pamiršti savo praeities arba negalvoti apie ateitį. Aš tiesiog sakau: nepamirškime dabarties.

Ar tai įmanoma suderinti su pašėlusiu gyvenimo ritmu?

Tegu kiekvienas sprendžia pats, ar jis nori ir toliau kas rytą staigiai šokti iš lovos, staigiai papusryčiauti, staigiai lėkti į darbą... ir staigiai patekti į ligoninę dėl infarkto arba depresijos.

Jeigu nepasirūpinsi ramybe čia ir dabar, tai kur ją įgysi? Ir kada?

Šito klausiu savęs kelis kartus per dieną. Pavyzdžiui, kai laukiu ilgoje eilėje prekybos centre arba automobilių kamštyje.

Bet mūsų nerimastingumas priklauso ne tik nuo mūsų; jis susijęs su aplinkybėmis, kitais žmonėmis...

Be abejonės. Bet nuo manęs priklauso, ar aš identifikuosiu save su amžinai nekantraujančiu, susirūpinusiu, agresyviuoju "Aš", ar ne...

Toks asmeninio tobulėjimo siekis gali pasirodyti egoistinis, tačiau įsivaizduokite, kokia dovana vaikui, grįžusiam iš mokyklos, gali būti susitikimas su mama, jeigu ji ras jam laiko! Kaip pasiseks įmonės darbuotojams, jeigu jos vadovai įveiks vadovavimo stereotipus ir parodys jiems iš prigimties būdingą žmoniškumą!

Kiekvieną dieną aš tam tikram laikui atsitraukiu nuo reikalų, kad pradžiuginčiau kitus žmones tomis savybėmis, kurių labiausiai trūksta mūsų amžininkams: kūno ramybe, aiškia sąmone ir taika širdyje.

O būna, kad prarandate pusiausvyrą?

Kasdien! Bet anksčiau mano reakcijos išmušdavo mane iš vėžių netgi keletui valandų... ir netgi dienų. O šiandien manajam "Aš" atsigauti pakanka keleto sekundžių.

Kaip Jums tai pavyksta?

Aš tiesiog atkreipiu į tai dėmesį. Aš pastebiu: "Aha, dabar tu smerki." Praskleidžiu žaliuzes - ir pirmoji reakcija: "Velnias, lyja!" Tada nusišypsau ir sakau sau: "Tu medituoji jau daugiau kaip 30 metų - ir tik tiek tesugebi pasakyti!" Pažiūrėk, kokie patenkinti medžiai - galėtum pasidžiaugti. Tiesiog nepamiršk apsivilkti lietpalčio."

Jeigu aš neatkreipčiau dėmesio į savo reakciją, ji, be abejonės, kaipmat nugramzdintų mane į blogą nuotaiką.

O psichoanalizė Jums padėjo pasiekti vidinę harmoniją?

Man pasisekė: aš aštuonerius metus bendravau su Carl Gustav Jung mokiniu ir draugu daktaru Ignace Tauber. Jo dėka sugebėjau pažvelgti, kaip gyvenu pasaulyje, kaip egzistuoju. Psichoanalizė - sielos medicina. Dzen - sielos gydymo mokslas, padedantis žmogui išsigydyti savąjį "Aš", kuris sukelia jam tiek kančių.

Šaltinis: Psychologies.com

* Karl Friedrich von Durckheim buvo Vokietijos diplomatas, psichoterapeutas ir dzen mokytojas.

Gimė 1896 m. Miunchene, 1914 - 1918 m. dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Po karo studijavo filosofiją ir psichologiją Kylio bei Miuncheno universitetuose.

Baigęs Miuncheno universitetą 1923 m. dėstė psichologiją Leipcigo universitete. 1930 m. apsigynė filosofinę daktaro disertaciją.
Dvasiniai ieškojimai atvedė Durckheimą į Japoniją: čia jis gyveno iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos tyrinėdamas šalies kultūrą.

1948 m. grįžo tėvynėn ir įkūrė Egzistencinio švietimo ir inicialinės psichoterapijos centrą Todtmoos-Rutte (Švarcvaldas).

Durckheimas parašė daugiau nei 12 knygų, kurios ne kartą buvo leidžiamos pakartotinai. Tarp jų - "Apie dvilypę žmogaus prigimtį", "Japonija ir tylos kultūra" etc.

Durckheimo kalba sudėtinga ir ezoteriška - kaip Heideggerio, ir tai viena iš rimtų kliūčių jo teorinėms pažiūroms ir metodams plačiai paplisti. Deja, Durckheimas neturėjo energingų populiarintojų, todėl jis mažai žinomas net ir gimtojoje Vokietijoje.

Šiaip ar taip, jo įkurtas inicialinės psichoterapijos centras tęsia darbą ir po jo mirties (1985 m.) užsiimdamas daugiausiai terapine praktika ir neišskirdamas jokių pacientų, įskaitant sergančius organinėmis disfunkcijomis.

Įdomus faktas, kad Durckheimo centras Švarcvalde yra vos už 20 kilometrų nuo Heideggerio sodybos, kurioje šis praleido didelę savo gyvenimo dalį ir kurioje parašė pagrindinius darbus. Tačiau abu mąstytojai nekontaktavo. Durckheimo sekėjai netgi teigia, kad šiedu nelabai mėgo vienas kito: "Dviem lokiams per ankšta viename urve."
--------------------------------------------------------
"Nuo ryto iki vakaro pasaulis mus kviečia išorėn. Esybė pratisai mus šaukia iš vidaus ir į vidų.
Pasaulis reikalauja iš mūsų žinių ir gebėjimų; Esybė - kad bręsdami pamirštume tai, ką sužinome ir galime padaryti.
Pasaulis reikalauja iš mūsų, kad nuolat veiktume. Esybė reikalauja, kad leistume būti tam, kas esame.
Pasaulis nuolat verčia siekti rezultato, pastovumo, padėties. Esybė reikalauja, kad, pasišventę jai, niekur neužtruktume.
Pasaulis mus verčia siekti garantijų. Esybė žvalina ryžtis naujovėms.
Pasaulis paklūsta mums, kai mes jį fiksuojame ir suvokiame.Esybė mums veriasi, kai yra neapibrėžta ir nepasiekiama.
Tik tuomet, kai mes visąlaik paliekame tai, kas daro mus pasaulyje turtingus, Esybė mus apdovanoja.
Pasaulyje mes ieškome apsaugotos nuo skausmo būties. Esybės branda vyksta su pavojais ir skausmu, ji išauga iš kančios ir duoda vaisių tik mirštant.  K. F. Durckheim