Aukštos savivertės mitas

Psichofiziologai iš Teksaso universiteto (JAV) nustatė, kad per aukšta savivertė liudija žemą galvos smegenų aktyvumą.

Eksperimente dalyvavo 20 savanorių. Jie atsakinėjo į testų klausimus, o mokslininkai magnetinio rezonanso tomografu stebėjo jų smegenų veiklą. Paaiškėjo, kad kukliai save vertinančių žmonių orbitofrontalinė smegenų žievės dalis buvo keturiskart aktyvesnė.

Nesupraskime klaidingai: per aukštos savivertės mokslininkai nelaiko kvailumo požymiu. Jie mano, kad tokių testų rezultatų priežastis yra ta, kad minėtų žmonių nervų sistema pasirinko dirbti greitai, o ne patikimai.

Eksperimentas aprašytas žurnale "Scientific American Mind", straipsnyje "Savivertės sprogimo mitas".

Kaip pamatuoti?

Kas yra žema arba aukšta savivertė? Kaip ją pamatuoti? Centimetrais, pajamomis?

"Savivertė turi būti adekvati situacijai, - amerikiečių tyrimo rezultatus komentuoja psichologas V. Božedai. - Kitaip tariant, kiekvienas žmogus turėtų įvertinti savo galimybes konkrečioje situacijoje."

Anot psichologo, savivertė yra dinamiškas dalykas. "Kai priėjęs didžiulę prarają manote, jog esate supermenas, ir per ją šokate, rizikuojate atsidurti dugne pervertinęs savo jėgas. Daugeliui taip ir nutinka. Jie krenta nuo savo aukštos savivertės viršūnių į žemos savivertės gelmes ir kartais murkdosi ten iki susinaikinimo."

Per didelė ir per maža savivertė - tai dvi to paties medalio pusės. Abiem atvejais žmogus nepriima savęs tokio, koks jis yra. Jeigu jam sekasi - medalis šviečia viena puse, jeigu nesiseka - akimirksniu apsiverčia į kitą. Taigi savęs vertinimas niekada nėra adekvatus.

Kaip pasireiškia neadekvatus savęs vertinimas?

"Tai savotiškas kokteilis, suplaktas iš baimių, kaltės, gėdos ir nuoskaudų, - dėsto psichologas V. Božedai. - Šie jausmai - tai psichologinių traumų, išgyventų šeštaisiais - aštuntaisiais gyvenimo metais, padarinys.

Kautis su abstrakcijomis, vadinamomis "nepasitikėjimo savimi jausmu", galima tik abstrakčiai. Kad nugalėtum konkretų siaubūną, pirmiau turi pavadinti jį vardu. Prisimenate Vodemortą iš "Hario Poterio"? Jį visi vadino Pats Žinai Kas, arba "Tas, kurio vardo negalima tarti". Kai tik įvardinsi tai, ko bijai, tai ir pasirodys. Su baimėmis kovoti galima tik pripažinus, kad bijai, ir žengus žingsnį jų pasitikti. Baimėms reikia pažiūrėti tiesiai į veidą, kiekvienai atskirai. Tai ilgas ir sunkus procesas."

Saviapgaulė

"Kartą kalbėjausi su žmogumi, kuris lankė specialius pasitikėjimo savimi ugdymo kursus. Jo akyse degė mesijo ugnis, kalbėjo štampais ir turėjo atsakymus į visus klausimus, - pasakoja psichologas V. Božedai. - Į klausimą, ar turi kokių nors silpnybių, jis atsakė: "Mano leksikone nėra tokio žodžio." Atkreipkite dėmesį - ne silpnybės nėra, o tokio žodžio. Žmogus, norėdamas tapti supermenu, vengia realybės. O realybė vis tiek pasiveja ir nubaudžia."

Sėkmės mokytojai teigia, jog reikia mąstyti taip, tarsi jau būtum pasiekęs didelių aukštumų. Tačiau jie pamiršta vieną dalyką: kuo labiau tu save tikinsi, kad pasiekei viršūnę, tuo mažiau tau reikės keisti savo elgesį, nes jis jau "atvedė" (nors ir vaizduotėje) į didžius laimėjimus.

Apsišaukėlio kompleksas

Dirbtinai pasididinęs savivertę, žmogus, neturėdamas tam pagrindo, stato save į vieną eilę su tais, kurie pasiekė daugiau už jį. Slopinant nevisavertiškumą, atsiranda chroniškas pavydas, pyktis, kerštingumas.

"Savivertės kėlimas nėra kelias į sėkmę, tai gali būti kelias į katastrofą, - sako V. Božedai. - Klaidinga manyti, jog žmonės, kurie pasiekė sėkmės, daug nuveikė dėl savo aukštos savivertės. Anaiptol. Tų žmonių savivertė adekvati todėl, kad jie pasiekė sėkmės. Į priešingą pusę ši išvada neveikia."

Žmogus save vertina sąveikaudamas su pasauliu. Pasak psichologo, aukšta savivertė turi būti patvirtinta grįžtamuoju ryšiu. "Pasaulis siunčia žmogui tokius signalus, kuriuos galima interpretuoti kaip sėkmę tam tikroje veiklos srityje. Jeigu signalai byloja žemą sėkmės lygį, o žmogus interpretuoja jį kaip aukštą, jausmų srityje atsiranda disonansas. Tokia būsena, kai minėti signalai neatitinka žmogaus fantazijų, kai ilgą laiką žmogus apgaudinėja savo smegenis ir jausmus, gali baigtis neuroze."

Tikrų permainų reikia siekti realybėje. JAV psichiatras profesorius Arnoldas Beiseris (Arnold Beisser) sako: "Pokyčiai nevyksta, kai žmogus specialiai bando pakeisti save. Jie vyksta, kai jis stengiasi visiškai įsitraukti į dabartį."

"Visiškai atsikratyti baimių ir abejonių iš tiesų gali tik miręs žmogus. Baimės ir abejonės yra grįžtamojo ryšio signalai", - reziumuoja psichologas V. Božedai.