Baikite derėtis ir įsimylėkite

Kokio atsako gali sulaukti vyras ir moteris, kurie ilgisi, šaukia, kaltina ir pyksta vienas ant kito? Tokio pat. Tuomet moteris daro vieną išvadą, vyras - kitą. Ir jie sėkmingai išsiskiria. Po keleto tokių eksperimentų žmonės ima manyti, kad meilė - tai pasaka, kuria tikėti kvaila. Geriau sėdėti prie kompiuterio arba televizoriaus. Ten viskas patikima ir gražu.

O juk meilė - tai pritrenkiamai įdomus žaidimas, jam neprilygs joks kompiuteris. Bet žaisti meilę irgi reikia išmokti. Reikia išmokti laimėti šį žaidimą. Tik tas, kuris neišmoksta jo žaisti, sako, kad tas žaidimas neįdomus.

Sunku žmogui, kuris kartą nusvilo sparnus, vėl pradėti meilės žaidimą.

Taip, ypač vyresniems žmonėms. Su amžiumi požiūris į meilę keičiasi. Vyresnis žmogus į pirmąją vietą iškelia kitas vertybes, o meilės vertė sumenkėja. Esant aštuoniolikos metų sunku neįsimylėti, o sulaukus trisdešimties - sunku pamilti. Smarkiai susiaurėja pažįstamų ratas, žmonės tampa reiklesni, priekabūs...

Kodėl žmonės tampa priekabūs?

Dėl patirtų nusivylimų. Baiminamasi nusipiginti. Siela pavargusi - nėra kuo mylėti.

Kadais patirti nusivylimai tampa kliūtimi daugeliui porų. Susitinka du geri žmonės, o širdis neplazda. O jeigu neplazda, - vadinasi, nėra to nenusakomo bendravimo žavesio. Kas iš to, kad geras, jeigu nemylimas? Nemyliu, - vadinasi, nelemta.

Problema ne ta, kad nėra vertų pamilti. Problema ta, kad žmogus nebesugeba mylėti, savo širdį pripildyti meilės ir dalinti ją.

Dalinti? O jeigu neims?

Neims tas, kuris atsisako mylėti save. Toks yra labai nelaimingas. E. Fromas sakė: "Du žmonės gali pamilti vienas kitą tuo atveju, jeigu mano, jog išsirinko geriausią prekę rinkoje turėdami nedaug pinigų."

Ką tai reiškia?

Tai, kad aš netikiu vyrais ir moterimis, kurie tvirtina, kad niekaip negali susirasti partnerio šeimyniniam gyvenimui. Gal ir galima suprasti, kad iš trijų keturių kandidatų nė vienas netraukia, tačiau jeigu netiko nė vienas iš keturiasdešimties, tai čia jau ne tų pretendentų bėdos, o paties žmogaus psichologinės problemos.

Kažkur greta vaikšto tas žmogus, su kuriuo galėtumėte būti laimingi, bet jūs į jį nekreipiate dėmesio, nes manote, kad sutiksite gražesnį, linksmesnį ir nuolaidesnį. Jūs tikitės, kad "į turgų" atveš naują ir geresnę prekių partiją. Bet kad ir kiek jų atvežtų, visada apniks dvejonės, kad ir tos ne geriausios.

Ką patartumėte?

Baikite derėtis ir įsimylėkite.

Lengva pasakyti. O jeigu aš turiu karčios patirties?

Ar jūs tą nevykusią patirtį ir nešiositės visą gyvenimą kaip transparantą? Užsisklęsti nuo meilės dėl to, kad kadais savo gyvenimą susiejote ne su tuo žmogumi? Juk tai kvaila. Jeigu jums keletą kartų nepavyko, dar nereiškia, kad ir vėl nepavyks. Tai tik reiškia, kad jūs kažko neišmokote.

Galima paskaityti geros literatūros, palankyti psichologines treniruotes ir visam likusiam gyvenimui išmokti pasitikėti savimi, lengvai bendrauti. Tai gera investicija.

Išeitų, kad meilė - ne tik sudėtingas, bet dar ir nepigus dalykas.

Gali būti. Turite apsispręsti, ko jums reikia. Todėl, kad mokestis už psichologų pamokas yra ne pinigai, o asmeninės pastangos. Viskas įmanoma, kai netingi ir įdedi pastangų.

Jeigu jums nesvarbu ką pamilti, jei jūsų nelabai domina santykių kokybė, t.y. tenkina "pigūs variantai", - tai eikite ir įsimylėkite pirmą pasitaikiusįjį. Gali būti, kad jums pasiseks ir jis atsakys tuo pačiu. Ir puiku. Kurį laiką mylėsite vienas kitą, paskui imsite kankintis - bet kokiu atveju tai geriau nei sėdėti namie ir kamuotis iš nuobodulio. Išsiskirsite - nieko tokio, susirasite kitą.

Bet jeigu jūs nusiteikęs aukštos kultūros santykiams, norite, kad jūsų meilė būtų graži, o ne pilna nuoskaudų, isterijų ir kaltinimų, tai tuomet neapseisite be sąnaudų.

Norite, kad viskas būtų kaip romane - su meiliais žvilgsniais, posmais? Šaunu. O jūs vertas eilių? Ar jūs pats kuriate eiles? Apskritai - ar jūs vertas meilės?

Na, tarkime, vertas. Kas duos garantiją, kad viskas susiklostys puikiai?

Niekas. Garantijų nebūna. Plyta ant galvos gali nukristi bet kada ir bet kam. Ar tai reiškia, kad negalima išeiti į gatvę? Kad nieko nereikia daryti? Tas, kuris siekia rezultato, - ieško sprendimų, o tas, kuris tingi, - pasiteisinimų. Beje, protingi žmonės nevaikšto ten, kur nuolat krenta plytos.

Kokį praktišką patarimą duotumėte žmonėms, kurie negali atsikratyti praeities išgyvenimų?

Negyventi praeitimi. Jei jūs vis iš naujo prisimenate prievartos atvejį, tai vėl save užrakinate kambaryje su prievartautoju. Šie prisiminimai dar labiau traumuoja psichiką. Ar jums šito reikia? Ne. Tuomet liaukitės krimtęsi, o jeigu nepavyksta, - kreipkitės į specialistą.

Galbūt jums padės toks metodas: atsipalaiduokite ir pasinerkite į savo praeities situaciją, net jeigu tie prisiminimai skaudūs. Prisiminkite, kas ir kaip buvo. Pajutę, kad įsitempiate, - vėl atsipalaiduokite.

Dar kartą tą pačią situaciją prisiminkite atsipalaidavę - jau bus lengviau. Paskui būdami tokios atsipalaidavimo būsenos įsivaizduokite situacijos tęsinį pasaulyje, kuris nuspalvintas šviesiomis spalvomis, kuriame gyvenimas tęsiasi, kuriame norisi gyventi, kuriame jums gera.

Nuspalvinkite pasaulį gyvomis spalvomis, o paskui labai konkrečiai įsivaizduokite, pavyzdžiui, kad su jumis nori susipažinti nuostabus žmogus, jis asistuoja ir jums patinka, ir viskas toliau klostosi puikiai... Praeitis blanksta, o ateitis - gera.

Įdomu. Ar yra dar koks nors būdas?

Prašom. Piešti mokate? Imkite popieriaus ir nupieškite savo neigiamas emocijas - vaizdu, keverzonėmis, - nesvarbu. Paskui taip pat nupieškite situaciją, kurią norėtumėte pamiršti.

O tada tą popieriaus lapą suglamžykite ir išmeskite... praeitin. Po to pasiimkite naują lapą ir jame nupieškite savo ateitį. Kai tai padarysite ir kai pradėsite tikėti, kad gyvenimas toks ir bus, o patikėję - imsite jo ieškoti. Ir tikrai rasite.

Pagal užsienio spaudą