Čia irgi esama prizų - tai pinigai, valdžia, visuomeninė padėtis, kontrolė, galia. Yra galimybių, barjerų, galioja taisyklės ir sampratos, kurios kai ką draudžia. Ir yra priešininkų.
Be priešininko nėra žaidimo.
Tačiau daugelis verslininkų, "komandų", kolektyvų šiandien neturi priešininkų. "Ką jūs, reikia sugyventi taikiai", - sako jie. Jie nesupranta žaidimo esmės. Todėl niekada negalės sukurti tikros komandos.
Žmogus negali gyventi be žaidimo. Jeigu jo nėra, jis jį sukurs atrasdamas priešininką nesąmoningai. Arba jis žino, kad žaidžia, arba tiesiog kariauja su kuo nors, arba stengiasi būti pranašesnis už ką nors. Tai žmogaus savybė.
Įsivaizuokite tokią situaciją. Vyras ir žmona dviese braunasi per džiungles. Jie - patyrę keliautojai, taigi jų kelias nėra neįmanomas, nors ir sunkus. Jie turi priešininkų - tai augalai ir gyvūnai. Ir nors patiria didelių sunkumų, eiti pirmyn juos skatina prizas kelio gale - savo didybės pajauta. Barjerai ir išsilaisvinimas - elgesio džiunglėse taisyklės. Toji pora - komanda.
O dabar perkelkite šiuos žmones į penkių žvaigždučių viešbutį ir užrakinkite numeryje. Tegu jiems maisto atneša tiesiai į lovą. Ar čia esama žaidimo? Akivaizdu, jog ne. Todėl jie jį sugalvos. Jie taps priešininkais vienas kitam.
Tai jau ne komanda. Tai jau dvi komandos, kurios varžosi tarpusavyje. Taisyklė - kiekvienas už save. Po tam tikro laiko jie ims pyktis. Tiesiog tam, kad atsirastų žaidimas. Jie kivirčysis tol, kol atsiras faktorius, prieš kurį galės susivienyti.
Prisimenate iš darželio laikų: "Prieš ką draugausime, mergaitės?"
Kuo stipresnis žmogus, tuo stipresnį priešininką jis pasirenka. Kitaip neįdomu.
Yra viena L. Rono Hubbardo citata, dažnai cituojama seminaruose, skirtuose įmonių savininkams ir aukščiausios grandies vadovams. Hubbardas ją užrašė 1982 metais, po daugiau nei 30 metų vadovavimo tarptautinei organizacijai, veikiančiai 160 šalių. "Žmogų pažinsi pagal jo priešų kalibrą."
Jeigu priešininkai laiko jį pavojingu, vadinasi, jis yra stambesnė figūra negu jie.
Tai labai tikslus pastebėjimas. Žmogus, kuris niekada neturėjo priešų, galima sakyti, iš tikro nė negyveno.
Jie paprasčiausiai nedrįso pakelti akių. Jie liovėsi būti žaidimo figūromis. Tai sulaužytos lėlės.
Galingi žmonės nežaidžia smulkių žaidimų. Būtent todėl daugelis iš jų sparčiai gausina savo pajamas, nors jų tikslas tikrai nėra pinigai. Jie tik palaiko savo kovinę dvasią.
Iš tokios komandos sampratos galima padaryti keletą įdomių išvadų.
Žmogus, nesutinkantis su savo kompanijos vadovybe ir jos tikslais, nėra komandos narys. Jis arba turi pamėgti tos komandos tikslus (kuriuos iškėlė vadovas), arba pasitraukti. Tai būtų sąžininga.
Yra keturi akivaizdūs požymiai, pagal kuriuos pažinsi vadovą - kandidatą į atleistuosius. Pirmas - tai žaidimas prieš savininkus. Jis tarsi užsiima savo veikla - nesiryždamas išeiti, bijodamas prarasti šiltą vietą. Galbūt jis veikia neturėdamas piktų kėslų griauti, tačiau savininkas neturėtų laikyti poste tokio vadovo vildamasis, jog šis susipras. Nesusipras.
Personalo narių, kurie nėra komandos nariai, pakeitimas, arba jų pavertimas (bet kuriais korektiškais būdais) visaverčiais darbuotojais - gyvenimiškai svarbus dalykas kiekvienam vadovui.
Bėda ta, kad ne visi įmonių savininkai jaučiasi taip užtikrintai, jog gali tiesiai šviesiai pasakyti: čia - balta, čia - juoda, ir taškas.
Parengė Vilma Skiotienė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą