Ištraukos iš Tibeto dvasinio vadovo Dalai Lamos mokymų, vykusių Londone.
Kai gyveni įtemptą didelio miesto gyvenimą, dažnai kyla pagunda mesti viską ir išeiti į kokią nors tylią vietą. Kaip jūs manote, kas svarbiau - tęsti įprastą gyvenimą ar pasiduoti pagundai visko atsisakyti?
Tai labai priklauso nuo paties žmogaus. Jeigu jis yra aukšto lygio dvasinis praktikas, visiškai pasišventęs meditacijai ir vienumai, ir tai vienintelis dalykas, kuris jį traukia gyvenime, tuomet, žinoma, toks žmogus gali palikti pasaulį ir atsiriboti vienumoje. Tai vadinama aukščiausia dvasinės praktikos forma. Bet ji tinka ne visiems praktikuojantiems. Iš tikrųjų tokio kalibro praktikų pasitaiko labai retai.
Jeigu kalbėsime apie tokius praktikus, kaip mes su jumis, tai mums kur kas svarbiau būti efektyviais visuomenės nariais, galinčiais prisidėti prie jos gerovės, ir visomis jėgomis stengtis padaryti dvasinę praktiką neatsiejama savo kasdienio gyvenimo dalimi. Reikia paprasčiausiai atrasti laiko ryte ir vakare meditacijai. Daugumai iš mūsų tai geriausias dvasinio tobulėjimo kelias. Antraip gali atsitikti taip, kad pabuvęs kurį laiką vienumoje, toli nuo visuomenės, žmogus ims suprasti, kad toks kelias iš tikro be galo sunkus. Ir tuomet, tyliai ir nepastebimai, jausdamas kaltę, jis ras spragą ir vėl grįš į visuomenę.
Jūsų Šventenybe, aš norėčiau būti geresnis, atjaučiantis ir atsikratyti negatyvių emocijų bei veiksmų, bet kuo labiau stengiuosi, tuo daugiau klaidų darau ir jos tarsi vėl nubloškia mane atgal. Kokį patarimą galėtumėte man duoti?
Aš čia įžvelgiu požymį, kad jūs labai rimtai priėmėte dvasinius mokymus. Labai sudėtingus išgyvenimus patiria žmogus, kuris tik pradeda medituoti. Kai padarote pauzę darbe, sėdatės, mąstote ir bandote medituoti, jūs pastebite, kad mintys kaitaliojasi, protas vis blaškosi, tarsi meditacija darytų jį labiau išsibarsčiusį. Iš tikrųjų tai yra geras ženklas; ženklas, kad pasukote dvasinio tobulėjimo keliu.
Proto pertvarka - nelengva užduotis. Ji reikalauja laiko, todėl svarbu neprarasti įkvėpimo ir intereso, tiesiog tęsti, judėti pirmyn. Naudinga mąstyti ne keleto savaičių ar mėnesių, netgi ne metų kontekste, bet daugybės gyvenimų kontekste - tūkstančių, milijonų, trilijonų, kalpų, begalinių kalpų (kalpa - sanskrito žodis; budistų ir induistų kosmologijoje reiškia labai ilgą laiką (Aeon).- Red. past.) kontekste. Tokia yra budistinė samprata.
Kas kartą, kai patiriu nusivylimą arba didžiulį liūdesį, prisimenu šias nuostabias eiles: Tol, kol yra beribė erdvė/, Kol gyvieji gyvena,/ Tegu pasaulyje ir aš esu/, prasklaidantis kančių tamsą. Aš kartoju šias eilutes, galvoju apie jas, medituoju jas, ir mano nusivylimas išnyksta. Štai ir jums reikia semtis daugiau ryžto. Kad ir kiek laiko prireiktų pasikeisti, reikia užsiauginti savyje pasiryžimą nueiti šį kelią iki galo, ir tuomet jums palengvės. O jeigu sieksite greitų rezultatų, tuomet vargas jums. Aš tai sakau remdamasis savo patyrimu.
Jeigu rasite ką nors naudingo mano patarimuose, sekite jais. Jeigu jie pasirodys beprasmiški, aš neturiu daugiau jums ko pasiūlyti, kitų patarimų negaliu duoti.
Iš kur kyla pyktis?
Manau, kiekviena filosofinė sistema turi savo išaiškinimą. Budizmo požiūriu, pyktis kyla iš nežinojimo. Jeigu žvelgsime giliau, tai pykčio priežastis yra prisirišimas; kuo daugiau mumyse prisirišimo, tuo labiau esame linkę išlieti pyktį.
Pyktis, kaip ir kitos negatyvios emocijos, yra dalis mūsų proto. Tačiau mūsų prote taip pat esama vietos ir atjautai, mylinčiam gerumui ir altruizmui. Todėl svarbu analizuoti savo mintis. Kokios mintys - naudingos, o kokios - žalingos?
Stebėdami savo protą aptiksime, kad kai kurios mintys prieštarauja viena kitai. Pavyzdžiui, pyktis ir neapykanta stoja priešpriešon su meile ir gerumu. Paklauskite savęs, kokią naudą mums duoda neapykanta ir kokią - meilė, gerumas. Jeigu meilę ir gerumą laikysite naudingomis savybėmis, tai pasistengsite jas sustiprinti ir naudoti kaip kontrpriemonę neapykantai ir pykčiui. Kai teigiamų minčių daugėja - joms priešingų minčių mažėja. Tokia yra proto treniravimo esmė.
Vienokios aplinkybės provokuoja mus išreikšti negatyvias emocijas, kitokios - pozityvias. Tačiau sąmoningai dedant pastangas galima pakeisti šią schemą, ir tai pasiekiama proto pertvarkos būdu. Šitaip mes galime pakeisti save į gerąją pusę.
Nepriklausomai nuo to, ar jūs tikintis, ar ne, kuo labiau puoselėjate meilę ir gerumą, tuo laimingesni ir ramesni tampate; o jeigu kas nors jums praneša nemalonią naujieną, sugebate išsaugoti savitvardą.
Tai labai naudingas požiūris. Jeigu esate nelaimingas, nes jaučiate kažkam neapykantą dėl jo blogų kėslų, tai net ir gera žinia jus gali dar labiau suerzinti.
Visi mes siekiame laimingo gyvenimo, todėl verta pamąstyti apie tai ir paanalizuoti savo mintis. Turime stengtis maksimaliai puoselėti mums būdingas geras mintis ir kuo labiau sumažinti blogų. Taip mes turime treniruoti savo protą.
Manau, kiekvienam pravartu atlikti tokius eksperimentus. Ar mes turtingi, ar skurstame, - visi turime smegenis. Kiekviename yra ši vidinė laboratorija, skirta dirbti su savo protu ir širdimi. Tokie eksperimentai nieko nekainuoja. Viskas, kas būtina, jau įdiegta į mus pačius. Net patys skurdžiausi žmonės, net elgetos gali juos atlikti. Kai kurie iškilūs praeities mokytojai elgetavo, bet jų protas ir širdis buvo didžiulis lobynas.
Jūsų žodžiai apie būtinybę kontroliuoti emocijas Vakaruose gali būti suprasti kaip patarimas jas užgniaužti. O kaip tai padaryti lengva širdimi?
Visiškai teisingai, užgniaužtos emocijos gali mums padaryti pražūtingą, griaunamą poveikį, ypač jeigu nuoskaudos arba pykčio jausmas susijęs su praeityje patirtu skausmingu išgyvenimu. Esant tokioms aplinkybėms emocijų išreiškimas gali padėti nuo jų išsilaisvinti. Tibetiečiai sako: "Jeigu jūros kriauklė užsikimšusi, reikia stipriai į ją papūsti, kad išvalytum puvinį."
Budizmas sutinka su tuo, kad kai kurias emocijas, susijusias su nemaloniais praeities išgyvenimais, geriau išleisti į paviršių. Tačiau jei žiūrėsime plačiau, tai budizmo mokymas tvirtina, kad kuo labiau mes pataikaujame neigiamoms emocijoms, kaip antai pyktis ir neapykanta, tuo stipresnės jos tampa.
Jeigu jūs nesuvokiate jų griaunamosios jėgos, laikote jas natūraliomis žmogaus psichikos savybėmis, kurios tai pasirodo, tai išnyksta, ir leidžiate joms reikštis nekontroliuojamai, tai, atsiduodami negatyvioms emocijoms, sustiprinate savo polinkį į jų proveržius. O jeigu aiškiai matote jų griaunamąjį potencialą, jau vien tai privers jus nuo jų atsiriboti. Ir tuomet palaipsniui jos neteks jums savo valios.
Jūs teikiate pirmenybę teigiamiems jausmams bei mintims, o ne neigiamiems. Argi jie nevienodi savo nepastovumu, tuo, kad neegzistuoja nepriklausomai?
Nors neigiamos ir teigiamos mintys bei emocijos nepastovios ir neturi įgimtos egzistencijos, faktas yra faktas - neigiamos mintys ir jausmai verčia mus kentėti, o teigiamos - padeda jaustis laimingiems. Būtent dėl šios priežasties teigiamoms mintims teikiama pirmenybė ir jas rekomenduojama puoselėti. Juk visi mes siekiame laimės.
Laimė ir kančia nuolat keičia viena kitą, ir jei vadovausimės jūsų logika, tai nėra būtina siekti laimės ir stengtis išvengti kančios! Jeigu jos visąlaik keičia viena kitą, galima tiesiog gulėti ir laukti, kol viskas pasikeis. Vargu ar tokį elgesį galima pavadinti teisingu. Reikia sąmoningai daryti veiksmus, kurie atneš laimės, ir sąmoningai vengti tų, kurie suteikia kančios.
Anot psichologų, žmogus pyksta iš baimės. Pyktis suteikia jėgų, ir mes liaujamės bijoję. Argi tai bogai?
Jūs visiškai teisus; visi tai žinome. Pakanka mums supykti, ir pasijaučiame stiprūs bei narsūs. Tačiau ši jėga - akla. Ji veikiau griaunanti: nėra jokio aiškumo, kaip viskas pasisuks. Kraštutinis pykčio pasireiškimas gali kainuoti net gyvybę, ir tai labai kvaila. Taigi pyktis - akla energija.
Jeigu jūs gerai žinote, kad pyktis iš esmės yra griaunantis, pabandykite pritaikyti šias žinias savo kūnui. Tačiau čia svarbus ir jūsų pykčio objektas. Jeigu, pavyzdžiui, supykote ant kokio nors žmogaus, tai pykčiui įveikti naudinga prisiminti jo teigiamas savybes. Jeigu jūsų pyktis susijęs su išgyventu skausmu, su pasauline krize ar katastrofa, tokį pyktį iš dalies galima pateisinti. Bet net ir šiuo atveju, jeigu gerai pamąstytume, iš pykčio nėra didelės naudos.
Bet jeigu mes jau apimti pykčio liepsnos, kaip mums su juo susitvarkyti čia ir dabar?
Apskritai yra sakoma, kad kur kas efektyviau užkirsti kelią negatyvioms emocijoms negu susidurti su jomis akis į akį. Manau, tai teisinga.
Remdamiesi savo patirtimi, jūs galite įsivaizduoti, kokios aplinkybės gali jus privesti prie neigiamų emocijų proveržio, ir tuomet padarykite viską, kas nuo jūsų priklauso, kad to išvengtumėte. Jeigu stiprios neigiamos emocijos, kaip antai neapykanta ir įniršis, vis dėlto pasireiškė jumyse, tai sutarti su jomis galima, kol jos nevisiškai užvaldė jus. Jeigu tai jau nutiko, tai čia nieko nepadarysi. Šiuo atveju turbūt geriausiai būtų rėkti! (Juokiasi.)
Kai būdamas vaikas gyvenau Norbulingka vasaros rūmuose Tibete, tarnai patarė man kandžioti kumščius, kai pykdavau ant savo žaidimų draugų. Žvelgdamas atgal, manau, kad šis patarimas gana išmintingas. Juk kuo stipriau jūs pyksite, tuo stipriau jums teks kandžioti kumščius. Tai tikrai jus apšvies ir primins, kad geriau susilaikyti nuo pykčio, nes antraip jums pačiam teks kęsti įkandimų skausmą. Be to, fizinis skausmas akimirksniu atitrauks jūsų protą nuo pykčio.
Šaltinis: Dalailama.com
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą