Terminas "darbomanas" tik pas mus skamba kaip komplimentas. Tose šalyse, iš kurių jis kilo, - tai diagnozė. Ji reiškia, kad žmogus yra reikalingas profesionalios psichologinės, o kartais ir medicininės pagalbos.
Terminą sugalvojo profesorius Veinas Otsas, 1971 m. išleidęs knygą "Darbomano išpažintis".
1983 m. Niujorke buvo įkurta pirmoji Anoniminių darbomanų asociacija.
1991 m. išėjo Barbaros Kilindžer knyga "Darbomanai, respektabilūs narkomanai" - klasikinis vadovas visiems, kurie susiduria su šia problema.
Pagrindinius argumentus, kodėl darbomanai nėra geri darbuotojai, išdėstė JAV psichologė Džuli Ailend.
1. Darbomanai - ne komandos žaidėjai. Jie įsitikinę, kad kiti negali dirbti taip gerai kaip jie.
2. Darbomanų gyvenimas nesubalansuotas. Jame pilna "aštrių kampų".
3. Darbomanai neefektyvūs. Jie taip įsijaučia į detales, kad šešių valandų darbą daro dvylika valandų.
4. Darbomanai nemato visumos, nes yra per daug susikoncentravę į konkrečių užduočių vykdymą.
5. Darbomanai nepaiso kolegų nuomonės, nes mano, kad jų požiūris yra teisingiausias.
6. Darbomanai taip prisirišę prie užduočių vykdymo, kad praleidžia kūrybiškumo blyksnius.
8. Darbomanai nedeleguoja funkcijų. Jie ima ant savo pečių per daug nežinodami, kada pabaigs, ir dažnai perdega iki visiško psichinio išsekimo.
9. Darbomanų standartais neįmanoma sekti, todėl jie daro moralinę žalą korporacijos kultūrai.
10. Darbomanai siekia iki tobulumo atlikti vieną projektą apleisdami kitus.
Anot psichologės, jeigu firmoje dirbtų vieni darbomanai, ji būtų itin neefektyvi: "Ypač didelis darbuotojų entuziazmas įmonei naudingas tik pirmajame jos gyvavimo etape. Po įtampos turi ateiti atsipalaidavimas - kitaip neišvengiama profesinė deformacija. Ir tuomet vietoje entuziastų komandos jūs turėsite grupę pavargusių žmonių, kurie negali gerai dirbti."
Žinoma, ne visi žmonės, dirbantys viršvalandžius, yra darbomanai. Kartais padidėjęs darbinis aktyvumas - visiškai sąmoningas darbuotojo pasirinkimas tam tikru jo karjeros augimo etapu. Kita vertus, su darbomanu galima supainioti ir žmogų, kuris turi kitų problemų: nesugeba organizuoti savo darbo laiko arba yra toks drovus, jog nedrįsta pasakyti vadovui apie per didelę jo apkrovą.
Psichoterapeutai pataria atkreipti dėmesį į frazes, kurios gali išduoti darbomaną:
"Aš niekada nesitenkinu tuo, ką pasiekiau",
"Aš niekada nebūnu savimi patenkintas",
"Aš visada dirbu iki vėlumos, kad pabaigčiau ką pradėjęs",
"Aš dirbu geriau, kai mane spaudžia būtinybė."
Darbomanas retai kada gali pasigirti savo pomėgiais, papasakoti apie savo šeimą (jeigu ją turi). Jį išduoda ir įtempti veido raumenys.
"Aš niekada nerasdavau atitikmens tarp laiko, praleisto darbe, ir padaryto darbo apimties, todėl netikėjau, kad darbomanas - pats produktyviausias vykdytojo tipas", - rašo korporacijos IBM vadybos viceprezidentas IBM Bakas Rodžersas.
"Geras vadovas skatina savo pavaldinius ieškoti saviraiškos būdų ir be to, kuo jie užsiima darbe. Iš to išlošia ne tik jie patys, bet ir kompanija", - daro išvadą IBM viceprecidentas.
Darbuotojai, nesergantys "darbo priklausomybe", atneša naudos bendram labui ne tik atlikdami savo tiesiogines funkcijas, bet ir kūrybinėmis idėjomis, ateinančiomis iš jų laisvalaikio pasaulio, ir reikalingais ryšiais, užmegztais "privačioje teritorijoje."
Darbomanija gali privesti prie rimtų sveikatos sutrikimų (ypač "populiarios" širdies ligos), konfliktų su kolegomis, šeimos iširimo.
Kaip to išvengti?
Vienintelis būdas - pakeisti savo požiūrį į gyvenimą. Jūs turite liautis tapatinęs save su savo darbu. Supraskite, kad esate dar ir sūnus, tėvas, vyras, draugas ir pan. Atskirkite savo svajones ir planus nuo socialinės aplinkos normų. Karjera - tik viena iš savirealizacijos krypčių. Skirkite jai tiek jėgų, kiek galite skirti. Ne daugiau.
Parengė Vilma Skiotienė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą