Depresija, anot I. Satorino, kyla kaip asmeninės žmogaus reakcijos į įvykus pasekmė: kai jis jaučiasi praradęs psichologines atramas ir manosi esąs pasmerktas gyventi sąlygomis, kuriose nemato prasmės. Psichologas akcentuoja: tai kiekvieno žmogaus asmeninė reakcija, o ne objektyvi duotybė. "Depresija kyla sąmonės, o ne įvykių lygiu, todėl jos gydymas turi vesti į sąmonės veiklos principų supratimą", - dėsto I. Satorinas.
Šiame straipsnyje siūlome susipažinti su psichologo požiūriu į pasitikėjimą savimi ir pasauliu, kurio kiekvienas taip trokštame, siekiame ir tikimės žūtbūt atrasti.
Suaugusių vaikų pasaulyje
Kaip psichologas, iš širdies pabendravęs su daugeliu suaugusių žmonių, tikrai žinau: visiškai pasitikinčių savimi tarp mūsų nėra. Yra tik tie, kurie gerai maskuojasi vaidindami šiandien paklausių stereotipų diktuojamą pasitikėjimą ir stengdamiesi įtikinti jų realumu aplinkinius ir save. Rytoj stereotipai pasikeis, ir vaidinsime ką nors kita. Niekas nežino, kaip teisingai, bet kiekvienas iš paskutiniųjų stengiasi tą "teisingai" atitikti.
Daugelį žmonių erzina nestereotipinės asocialios asmenybės. Iš tikrųjų erzina ne todėl, kad jos "blogos" ir nuostolingos, bet iš pavydo, - todėl, kad tos taip suįžūlėjo, jog nemato reikalo kartu su kitais stengtis iš paskutiniųjų ir nešti ant savo pečių sunkų visuotinio normalumo jungą.
Tačiau net ir tarp tų asmenybių, kurios nėra tvirtai supančiotos socialinių programų, nėra absoliučiai sveikų ir brandžios sielos žmonių. Pati "sveikumo" sąvoka reiškia kai ką vientisa, nepažeista, gebantį "teisingai" pritaikyti savo gyvybines funkcijas. Niekur neduria, neskauda, "eina kaip laikrodis". Žodžiu, sveika psichika - sąlyginis, santykinis reiškinys. Ji tarsi mitas - visi apie ją girdėjo, bet niekas nematė, nepačiupinėjo.
Kūnas auga savarankiškai. Jį tereikia pamaitinti. O psichika savarankiškai neauga. Psichinis augimas reikalauja patirties, kuri nepadėta visiems prieinamose lentynose, o yra įgyjama kaip meteorito deimantai - neprognozuojamai, kaskart unikaliomis sąlygomis.
Be to, psichikos raida nevyksta tolygiai. Galite įsivaizduoti suaugusį žmogų su vaiko rankomis - jis atrodytų kaip anomalija. Tai štai kai kas iš esmės panašaus vyksta ir su mūsų psichika. Kūnui augant, mes daugeliu atžvilgiu liekame dvasios vaikai - kaprizingi ir naivūs.
Grožio grimasos
Tarp mūsų nėra iš tiesų suaugusių žmonių. Moterys ieško sau tėvo, kad galėtų už jo tarsi už akmeninės sienos pasislėpti nuo nesuprantamo, baisaus gyvenimo. Panašiai ir vyrai - svajoja apie mamytę, kad jos padu prisidengtų nuo nesusigaudymo, ką apskritai daryti su savo gyvenimu.
Niekas iš tiesų nesupranta gyvenimo. Bet giliai širdyje, o kartais ir akivaizdžiai, kiekvienas yra tikras dėl savo unikalaus bejėgiškumo, tarsi tik jis bijotų gyvenimo, o visi kiti jį būtų perpratę; tarsi tie kiti gyventų suaugusiųjų pasaulyje, kuriame viskas paprasta ir savaime aišku.
Kiekvienas šiame "aiškiame" pasaulyje yra apsišaukėlis, kuriam iš tiesų visai niekas neaišku. Bet susimauti ir išsiduoti dėl savo netikrumo reiškia parodyti, kad tu iki šio pasaulio nepriaugai, tu - nenormalus, neišsivystęs.
Beveik niekas nesupranta, kad tikrai suaugusių (dvasia) tarp mūsų nėra. Kiekvienas dreba dėl savo asmeninio netikrumo - kaip dėl slapto prasižengimo, kurį žūtbūt reikia nuo visų slėpti. Beveik kiekvienas slapta tiki, kad toks bejėgis bailys - tik jis vienas, o kiti gyvena suaugusiųjų pasaulyje, į kurį galima patekti tik pademonstravus, jog esi jo vertas.
Kitaip tariant, pripažinti savo netikrumą ir bejėgiškumą žmonės nepasirengę, nes tiki kažkokiu neva realiai egzistuojančiu pasauliu, kuriame gyvena tik nusipelnę, pasitikintys savimi suaugę žmonės ir į kurį būtina kaip nors "įsipaišyti". Ir tada viskas bus OK.
Įsivaizduokite girtuoklį, kuris, norėdamas pasirodyti esąs gražus, pradeda šokti. Tačiau užuot pademonstravęs grakščius ir lanksčius judesius, jis tik absurdiškai, gremėzdiškai kraiposi. Taip ir mes, bandydami pasiekti "suaugusiųjų pasaulio" etalonus, tik rodome grimasas, įsivaizduodami, jog sulauksime aplodismentų.
Tą džiaugsmingo pasitikėjimo savimi būseną, kurios dažniausiai ieško asmenybė, iš tikrųjų, matyt, gali pasiekti tik kokios nors nemirtingos dievybės, kurių judesiai realybėje - amžini ir nesunaikinami. O mes, paprasti mirtingieji, tegalime nebent laikinai imituoti tą idealų dievišką blizgesį, guosdamiesi pasitikėjimu savimi, kol "eina korta".
Realus paprasto mirtingo žmogaus pasitikėjimas savimi - koks jis tik gali būti - tai sutikti su faktais. Širdies gilumoje mes visi - išsigandę vaikai, atsidūrę dviejų kelių - chaoso ir nežinomybės - susikirtimo vietoje. Kai kurie iš mūsų jaučiasi kiek vyresni, bet vis tiek lieka vaikai.
Kortų namelyje
Šiame pasaulyje mes patys sau tėvai. Neverta iš nieko laukti pritarimo. Toks infantilumas neatneša nieko gero. Norite ką nors pakeisti - turite veikti. Jeigu veikti baisu, būtent šią savo baimę ir priimkite kaip realų balastą.
Bėda ta, kad mes tikime, jog galime perprasti šį pasaulį, kad ir koks sudėtingas jis būtų. Pirmas ir svarbiausias žingsnis kelyje į tiesą - tai suvokimas, jog pasiklydai. Mes nenorime to pripažinti, nes tai žemina mūsų savivertę. Kur kas paprasčiau ir maloniau nukreipti akis nuo tiesos ir suvaidinti dar vieną tuščią daugmaž sėkmingos asmenybės vaidmenį, kad gautum dieninę dozę smegenis pakutenančios pagarbos.
Visos rašytos gyvenimo taisyklės - sąlygiškos, jos reikalingos tik tol, kol patys nejaučiame ir neskiriame, pagal kokias taisykles mus veda pats gyvenimas.
Mes matome įprastą pasaulį ir daugeliui iš mūsų jis atrodo vienintelė, galutinė ir suprantama realybė. Kai žmogus praktikuoja akimirkos sąmoningumą ir susitelkimą į čia ir dabar esančią tikrovę, jis ima suprasti, kad šis pasaulis, kuris regėjosi toks tvirtas ir realus, iš tiesų be galo trapus ir nestabilus. Jis kaip kortų namelis laukinėse džiunglėse. Spalvoti paveikslėliai sudėlioti tvarkingai - pagal taisykles ir standartus, tačiau džiunglių gyventojai nieko apie juos nežino.
Kad ir ką žmogus sugalvotų, diskutuoti su gyvenimu beprasmiška ir netgi pavojinga. Jeigu pakaks išminties ir skirto laiko, vis tiek neišvengiamai grįšime prie tikrųjų vertybių. Savivoka, atvirumas savo išgyvenimams, sąžiningas žvilgsnis į savo elgesio motyvus, pagarba gyvenimui, kuri reiškiasi visose gyvose būtybėse, atsakomybė už savo veiksmus, mintis ir jausmus, darbštumas, judėjimas, kūryba, - tik už tai žmogus gali save mylėti ir gerbti, ir tik šitaip priimti save.
Natūraliosios atrankos teorija gerai paaiškina gyvūnų pasaulio raidą, bet, manau, nė vienas mokslininkas negalėtų adekvačiai įrodyti, kaip ir kodėl atomai susijungia į džiaugsmą ir kančią, pasmerkdami mus tokiam dvilypumui. Kaip randasi harmonija, kūrybinis džiaugsmas, tokia įvairi ir nepakartojama meilė ir toks neapčiuopiamas dvasios šventumas. "Atsitiktinumas" - atsakymas visiems gyvenimo atvejams, tik jis nieko mums neatsako. Mano požiūriu, tai labiau panašu į Kažkieno gerai apgalvotą planą, kuriuo mums visiems lieka tik paklusniai sekti, žvilgčiojant į ženklus kelyje.
VERTA ŽINOTI
5 depresijos gydymo metodai pagal I. Satoriną
1. Dėmesio perkėlimas. Tai iš esmės naujos prasmės paieškos. Ja gali tapti nauja veikla, naujas darbas arba nauja pasaulėžiūra.
2. Išgyvenimų nuvertinimas. Kol depresija suvokiama kaip pagrįsta (pateisinama), ji nesitrauks. Tikslas - šią būseną vertinti kaip visiškai nenaudingą, nevertingą, netgi vaikišką.
3. Dvilypumo pašalinimas. Jeigu laimė - iliuzija, kančia - irgi iliuzija. Jeigu džiaugtis beprasmiška, kokia prasmė būti nusivylusiam? Jeigu pozityvūs išgyvenimai nepagrįsti, kodėl gi pagrįsta depresija? Gyvenimas neutralus, švarus ir laisvas, o dvilypiai jo vertinimai - tik mūsų proto žaidimai.
4. Aktyvi veikla. Pasyvumas ir depresija eina išvien: tai uždaras ratas. Svarbu išmokti būti aktyviam nepriklausomai nuo nieko. Pasyvumas gimdo apatiją, aktyvumas teikia jėgų. Sveikas aktyvumas - tai ne blaškymasis, ne žodžiai, o realūs veiksmai: darbas, sportas, pagalba artimui.
5. Teigiamos mintys. Žmogus turi valdyti savo protą, o ne tapti jo auka. Tai nelengva, bet rezultatas vertas pastangų.
Parengė Vaiva VAIDILAITĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą