Dublerė

"Kodėl leidau sau taip įsiskaudinti, kad dvasios agonija tęsėsi dvejus metus? Kuo aš pavirtau?", - klausia savęs keturiasdešimtmetė moteris. - "Netikslu būtų sakyti, jog - savo pačios karikatūra. Aš susitapatinau su ta kita jo moterimi; ne tik tapau vulgari, profesionaliai besisiūlanti ir iš esmės tokia pat kalė, bet ir kūnu supanašėjau. Dabar ir mano kojos kaip kaladės, pečiai - lyg Bostono smaugiko, veidas - lėkšta bebruožė masė. Beveik sąmoningai įklimpau į bulimiją, besaikį maisto ryjimą nejaučiant skonio; užsiauginau išorinį kokoną arba prarijau save pačią. Labai sunku kvėpuoti. Kartkartėmis pasvajodavau apie skustuvą kaip išprotėjusi. Draugė iš Arabų Emyratų parvežė kaljaną.

Nes niekaip tuos du metus nepajėgiau suprasti, kokia nepatraukli turėjau Vincentui atrodyti, kad jis pasirinko ne jauną, gaivią moterį, o tą raukšlėtą kaip šarpėjus prieštaringos reputacijos damą. - "Turėtum jaustis jai skolingas: juk paaukojo tau jaunystę, grožį, nekaltybę!", - šaipiausi iš savo vyro.

Žinot, kaip jis tai paaiškino? - "Na, iš esmės dramaturgija prasta, bet ta teatro magija..." - "Dulkini Liliją ar jos sukurtus personažus?" - šaipiausi. Turiu pasakyti, Lilija - aktorė. Labai talentinga. Bet fizionomija nustelbia talentą, anot šeimos draugo rašytojo. O dvasingumo joje tiek, kad gyvena santuokoje su netradicinės orientacijos vyru. Vardan padorumo? Kad galėtų suvaidinti savaitę, mėnesį, pusmetį trunkantį spektaklį su svetimu vyru. Manau, ji ne magijos turi, o įtaigos, kaip Kašpirovskis; bet tai mano, ne jo nuomonė.

Bijau, visi jos atsikando, maniškis Lilijai - paskutinis kavalierius. Respektabilus chirurgas, dosnus, pakantus; tiesiog geras žmogus, kurį galima suvalgyti. Kai ištisą dieną ar naktį operacinėje teška kraujai, gal nukraujuoja ir kažkokios Vincento pajautos. Jis prisipažino norėjęs aštrių jausmų, pojūčių, spėju, ir garsių dejonių, kitokio pobūdžio nei ligonių aimanos, ir palaimingų grimasų. Ar toji moteris buvo tokia vitališka kaip cirko kumelė? Grįždavo iš jos visiškai nusivaręs ir nusiaubtas", - prisimena Juntė. - "Ir iš tikrųjų, jų santykiams baigiantis, kai nebežinojau, ar to noriu, (mes visi, net studentė dukra, įsitraukėme į tą realybės šou, mane pradėjo tenkinti panieka vyrui ir atsietumas, dalykinė partnerystė), išgėręs jis prasitarė: "Jojau jojau ant kumelės, nuo kumelės - op! Nesutapo jojimo sinkopės"...

Ko reikia vyrui?

"Turbūt neverta pasitikti vyrą, pareinantį iš darbo, nusiurbliavus kilimus, viską iššveitus ir apsisiautus virtuvės garais, kokie gardūs būtų. Neverta jam skambinti arfa, rodyti, jog tavyje apstu meilės ir esi pasirengusi jam patarnauti. Natūralumas, švelnumas, atsidavimas vyrui greit įkyri kaip sienų apmušalai. Šeimos, kuriose vyksta dramos, gyvenimas netvarkingas ir neprognozuojamas, o agresyvumas turi ribas - patvaresnės", - kalba Juntė. Ji skaičiusi žurnale, jog šiuolaikinis vyras - užkariautojas svajoja po meilės nakties rasti greta mylimosios drabužių numestą automatą, už durų laukiantį šarvuotą automobilį. Kad pačią kariūnę pagaliau išlukštentų iš šarvų kaip silpną ir jo geidžiančią esybę.

"Skaudėjo įžeistą savimeilę, savigarbą, bet atslūgus pykčiui, vis dar jausdavau liguistą priklausomybę tam žmogui, tam patinui. Lyg apvaisinta kažkokios piktos dievybės, gimdžiau ir gimdžiau tą meilę, o paskui glaudžiau prie krūtinės, apverkdama kaip išsigimusį kūdikį, pasmerktą mirti".

"Net neįsivaizdavau jų kopuliuojantis; sako, kitas persekioja panašūs vaizdai. Kai parūkydavau kaljaną, šmėsčiodavo perversiški veidrodiniai atspindžiai: kaip juokingai kreta jos didelis užpakalis ir krusčioja plaukai ant mano vyro plikės. Tai greičiau žadino pasišlykštėjimą, ne pavydą. - "Tu užmušei manyje moterį!" - vėl šaukdavau jam. Dažniausiai po to, kai koks kolega pamėgindavo flirtuoti ar Vincentas būdavo perdėm žaismingas; užsiusdavau kaip frigidiška kalė. Juk jis turi "moterį lovai"; ką, dar tikisi, kad šventadieniais, kai skamba bažnyčių varpai, būsiu meilužės pakaitalas?"

Comedia la finita

Mano beprotybė liepsnojo kaip mėlynas spiritas. Prisidėjo fiziologiniai sutrikimai, skausmai, ir įsivaizdavau, jog mano kiaušidėse krebžda vėžys. Darbas žiauriai nesisekė, viskas painiojosi, slydo iš rankų; rodos, esu vienur, o smegenys intensyviai apdoroja kitus dalykus. Visa, ką dariau, atrodė kvaila ir beprasmiška. Paaštrėjo ir mudviejų santykiai: anksčiau Vincentas leisdavo man pasireikšti, blevyzgojant apie tą damutę, net kartu juokdavosi iš jos, prasitarė, kad ji nori jo "su oda, plaukais ir nagais", o dabar suirzęs ją gynė. Manau, pagaliau pasijuto apgautas ir kaltas. Kaip tame Kamiu apsakyme "Svetimas", kur neištikimas vyras, jausdamasis kaltas, nužudo savo žmoną, nepakęsdamas jos teisumo ir pranašumo.

Pas psichoanalitiką ant kušetės eiti nenorėjau, juolab, kad draugai išvien kaip kokie sąvadautojai man patarinėjo tai padaryti. Nenorėjau nei dvasios striptizo, nei prikelt vaikystės šmėklų. Maniau, pasakodama apie mudviejų gyvenimą, jausčiausi kaip barbarų kankinamas belaisvis, kurį varo aplink stulpą, vyniojantis šio paleistoms žarnoms. Negalvojau ir apie skyrybas; nebesu beatodairiška jauniklė, nelinkusi į kompromisus. Nenorėjau pasenti viena, be savo žmogaus, o mirdama tikiuosi laikytis Vincento rankos," - susigraudino Juntė.

"Ar gyvuliškas juslingumas ir buvo tas lasas, kuriuo Lilija jį pasigavo? Ta moteris turėjo kažką ekshibicionistiško, o gėdos - jokios, su ja vyras galėjo elgtis peržengdamas visus tabu, atpalaiduoti žemuosius instinktus. Tuo, kad man neteks patirti tokio pažeminimo, gal net prievartavimo, galėjau tik džiaugtis. Gal ji kaip artistė Vincentui atrodė visų moterų lydinys, keičianti kaukes, slapčiausių fantazmų įkūnijimas, prostitutė?

Dievas yra! Supratau vieną dieną, kai sužinojau, jog Lilija net dviejuose spektakliuose yra pagrindinės herojės dublerė. Kaip man palengvėjo... Galbūt ir mudvi jau keičiamės vaidmenimis, ir ji tik dubliuoja mane?

Vieną vakarą Vincentas pasiskundė pervargimu ir atsargiai pasiūlė: "Mieloji, ar nenorėtum kur nors išvažiuoti - kur palmės, kolibriai ir baltas smėliukas prie vandenyno?". Ne, pasakiau, nusišypsojusi šalta kobros šypsena. Jei tu nieko prieš, važiuosiu viena. Išsilaižyti žaizdų, pasijusti baltu žmogumi. Išsišveisti kaip kriauklė nuo moliusko. Atgauti save. O tu pasisaugok, kad Lilija atsisveikindama nepašlakstytų tavęs kokia rūgštele. Vyras atlygino man "moralinę skriaudą": dovanojo kelionę, davė pinigų skudurėliams. Maitino mane gardėsiais kaip paliegusį naminį gyvūnėlį. Nešė kavą į lovą. Susikroviau juokingą lagaminą ant ratukų. Įsivaizduoju: po kelių dienų su polėkiu užversiu namų duris ir prasidės kitas gyvenimas. Be kitos moters."