"Mano šešiametis sūnus žino, kas yra AC/DC, reinkarnacija, kaip atrodo banginis natūralioje aplinkoje, kaip perjungti ginklus "Call of Duty" ir galybę kitos, be abejonės, naudingos informacijos. Išskirtinai svarbi tema jo samprotavimuose apie gyvenimo sandarą yra pinigai.
Pinigai - neišvengiamas šiuolaikinės visuomenės atributas ir jungiamoji grandis, todėl džiugu, kad šiuolaikiniai vaikai tai suvokia anksčiau už savo tėvus.
Mano pažintis su pinigais įvyko pradinėse klasėse maždaug taip: "Nueik nupirk duonos ir teisingai suskaičiuok grąžą", o sūnus jau turi konkretų supratimą apie jų paskirtį ir prasmę: "Kai užaugsiu, užsidirbsiu, kad nusipirkčiau mašiną, butą, o paskui vesiu, kai turėsiu kur gyventi, tada gims vaikai, aš jiems nupirksiu lovytes ir žaislų..."
Vaiko susirūpinimas pinigais kilo ne šiaip sau. Kai sukaupė kalną žaislų, kuriais susidomėjimą prarasdavo greičiau, nei juos sudėliodavo į lentynas, jam buvo paaiškinta, kad žaislai, kaip ir kiti daiktai, neatsiranda iš niekur ir reikalauja pinigų investavimo, o šie šeimoje gali turėti ir kitokį pritaikymą.
Turint galvoje, kad vaikas kol kas neužsidirba pinigų savarankiškai, galima pradėti bent jau nuo mokymo juos skaičiuoti.
Taip prasidėjo pirmieji aritmetiniai eksperimentai, juo labiau kad amerikiečių mokyklose pinigai yra būtina skaičiavimo dalis (kaip natūraliausias skaičiavimo objektas).
Kitas žingsnis buvo taupyklės įsigijimas. Ne, ne banalios kiaulės, o spalvingo katino, kuris, be įpjovos ant nugaros, dar turėjo kamštį pilve, todėl sukauptą kapitalą buvo galima reguliariai suskaičiuoti.
Amerikoje generuojama galybė smulkiųjų, tad prikaupti taupyklę nesunku. Turėdamas ją sūnus žinojo, kad savo pinigus gali išleisti savo nuožiūra. Be to, jam buvo paaiškinta, kad jis pats atsakingas už tai, kaip išleis pinigus: ledams ar kareivėliams. Tai jo pasirinkimas.
Po to, kai iškratė visą sukauptą turtą ir nusipirko kareivėlį, jis patyrė, ką reiškia išmintingai leisti pinigus: jei nebūtų pirkęs žaisliuko, kokių namuose jau turi porą kilogramų, būtų galėjęs savaitę smaguriauti ledais.
Dar viena pamoka buvo baudų už sugadintą inventorių taikymas. Žinoma, ne už flomasteriais išterliotą stalą ar suplėšytus džinsus, - tai "natūralūs nuostoliai", būdingi vaikui.
Kartą jis išnarstė brangų mamos laikrodį. Kaip kompensacija buvo konfiskuotas taupyklės turinys. Jis raudojo ir jautėsi įskaudintas, tačiau nuobauda turėjo prasmę: padėti suvokti, kad žmogus yra atsakingas už savo poelgius ir dažnai ši atsakomybė turi piniginį ekvivalentą.
Kaupdamas savo pinigus, berniukas palaipsniui ėmė domėtis, kaip apskritai atsiranda pinigai. Jam buvo paaiškinta, kad pinigų, kalbant konceptualiai, bet kuris žmogus gali gauti 4 pagrindiniai būdais:
a) sukaupęs žinių, kurios jam padės sugalvoti ką nors naudingo kitiems žmonėms, ir tą naudą išmainyti į pinigus (turėti savo verslą) - kaip mama;
b) įgijęs įgūdžių, kurie reikalingi jau egzistuojantiems verslams, - kaip tėtis;
c) išlošęs pinigų žaidimuose;
d) atėmęs pinigus iš kitų žmonių.
Paskutiniai du būdai pavojingi sveikatai ir gyvybei (ką jau kalbėti apie tai, kad nesąžiningi), todėl verta susikoncentruoti į du pirmuosius.
Nuo to laiko, kai vaikui buvo išaiškinti šie pinigų gavimo būdai, diskusijos apie pamokų ruošimo būtinybę vyksta konstruktyviau.
Kol kas jis tik pradeda suprasti pinigų prigimtį ir cirkuliavimo mechanizmą, ir jo logika "Tėti, nusipirkim obuolį, parduokim kitiems žmonėms ir nupirkim man mašiną" kelia šypseną, tačiau sykiu - ir viltį, kad jo mintys bent jau rikiuojasi teisinga kryptimi.
Norėtųsi, kad iki to momento, kai jis taps suaugęs, mano senatvinis burbėjimas, kuris ko pasiekė ("O štai aš tavo amžiaus būdamas..."), pakibtų kaip nebaigta frazė. Sūnaus naudai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą