Esame skirtingi ir savaip suvokiame gėrį: vienas atiduoda vargšui paskutinius marškinius, kitas, numetęs elgetai grašį, tikisi Popiežiaus palaiminimo, trečias kovoja už žmonijos laimę audringomis gatvės akcijomis...
Prisiekė nebendrauti
Paskambinusi vienos parapijos kunigui, tikėjausi išgirsti jo samprotavimus apie dalijimąsi gerumo duona, pagaliau kaip dabarties žmogus turėtų interpretuoti Šventraščio raginimą: gavęs per kairį skruostą, atsuk dešinį. Jaunas kunigas atsakė nukentėjęs nuo žurnalistų ir prisiekęs sau su jais nebendrauti. "Jūs, žurnalistai, į kunigo gyvenimą žiūrite kaip pro padidinamąjį stiklą. Ne mano rūpestis, kaip įvertinsite mano darbą, - jūs negyvenate mano gyvenimo, kaip ir aš jūsų, ir nesuprasite mano pašaukimo."
Prisiminiau Juozapo Darbininko bažnyčios garbųjį kunigą A. Šeškevičių, kadais už tikėjimą kalėjimuos ir tremtyje praleidusį dešimtis metų ir nejaučiantį pykčio savo skriaudėjams. Sovietinė spauda ne kartą dvasininką sumaišė su žeme, bet kunigo pasitikėjimo žmonėmis jokia karti patirtis nepajėgė sugriauti.
Jėzus neatstūmė dvasios raupsuotųjų ir atleidžia mums kaltes, prašydamas mus neteisti kaltininkų. Juk gerasis samarietis, suteikdamas pagalbą sužeistam keleiviui, jo neklausinėjo, ar tik jis nebus pats sau užsitraukęs nelaimę. Kokią paguodą, atgailos ir prisikėlimo galimybę rastų pas minėtą kunigą "pasiklydusi avis"? Apskritai būčiau nutylėjusi tą pokalbį, bet negi jo gyvenimas išties toks "nematomas", negi jam pagalbos rankos neištiesia vyresnieji kolegos nei parapijiečiai?
Kovotoja už žmonijos laimę
Pažintis su visuomenės veikėja (pavadinkime ją ponia Severija) prasidėjo aikštėje, kur ji pardavinėjo gintarą, įbrukdama praeiviui ir kokią pseudomokslinę brošiūrą ar atsišaukimą. Pastebėjusi ant mano peties beždžionėlę, replikavo, kad beždžionės platina ŽIV. Ši asmenybė nuolat rašo peticijas apie valdžios vykdomą genocidą, platina kone kriminalinius politikų biografijos "faktus", pliekia įvairiausias visuomenės ydas: rūkymą, oralinį seksą ir apskritai kitokią nei jos pačios gyvenseną. Užvakar paskambinusi į redakciją, pasiūlė... šaudyti čečėnus. Paklausiau ponios Severijos, ar lengva gyventi su "kirminu" širdyje, ar reikėtų nušluoti nuo žemės paviršiaus ištisas, jos manymu, kenkėjiškas "kanibalų" tautas? Ar viešai šmeiždama, skleisdama nebūtus dalykus apie tautines mažumas, nesijaučia juodinanti Lietuvą ir jos žmones?
"Žinoma, kovoju už žmonių laimę, ir ne aš viena. "Prie Sniečkaus" Lietuva buvo dainuojanti šalis, žmonės buvo pripratinti kolūkiuose dirbt, ten ir gyvuliams, ir žmonėms buvo patogu. O kai prasidėjo ta laisvė - viskas sugriauta, išparduota, žmonės paliko elgetos, 80 procentų apiplėšti. Tai yra mūsų visų nuo kūdikystės kurtas turtas, ir mes gynėm savo tautą nuo visų parazitų. Valdžia štai paskutinę atominę elektrinę parduoda, miškus išveža, viską. Tai ar gali būti didesnis genocidas už karą ir visuotinį skurdinimą? Gal Paksas įves tvarką. Adamkus, atėjęs į valdžią, tuoj panaikino mirties bausmę; tai nesąžiningas žmogus. Nusikaltėlius visus reikia išvežti organų persodinimui į užsienį, ir kalėjimų Lietuvai nereikia. Kaip aš pasieksiu teisybės, jei valdžioje sėdi piratai? O ką gero matote Lietuvoje? Pats Gentvilas atvežė į Klaipėdą čečėnus: tegu jie skerdžiasi savame krašte, o ne žudo mūsų žmones. Pasaulis priklauso visiems? Tik ne "prochadimcams".
Toliau ponia Severija paaiškino, kas grąžino mums laisvę; pasirodo, tai - Reiganas, pagaminęs labai stiprius ginklus ir pagrasinęs Gorbačiovui, kad tas išvestų kariuomenę iš okupuotų kraštų. Įdomu ir tai, jog nors ponia Severija nuolat šypsosi ir apdalija savo klausytojus saldainiais, žmonės jos vengia, net sako pavymui: "Pasilaikyk sau tą vergų ideologiją. Kas tau neleidžia gyvent kolūkyje pas Lukašenką?"
Pagirk - ir pasijus nepatogiai
Apibūdinti aprašytus "gerumo lygmenis" ir vertę paprašiau Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos direktorės pavaduotoją Vidą Karvelį.
"Kalbant apie gerumą, iškyla klausimas: gerumas - kam? Ar esi geras tiems žmonėms, kurie tau mandagūs, ar geras tiems, kurie tau abejingi ir net atšiaurūs? Įsėdi rytą į autobusą - visi susiraukę. Gal mumyse yra ne tiek blogumo, kiek baimės būti geriems, sakyti komplimentus? Pagirk ką, ir žmogus pasijus nepatogiai, net nemaloniai. Net jei nepadėkos tau, vis tiek daryk tai, nes kažkam padėsi, tai bus lašelis į gerumo jūrą."
Mylėti priešą?
"Jeigu nuolat priešiškas tavo artimas, tai ir tu, nori nenori, esi jam priešiškas, su juo "kovoji". Reikalaut iš žmogaus mylėti savo priešus, matyt, neverta - tai gali reti, ypatingi žmonės, herojai. Ar gerumas atsiperka? Nelygu situacija. Labai geri žmonės dėl kitų aukojasi, rodos, įmanytų padaryti bet ką. Bet prieini arčiau prie to žmogaus, pasižiūri į jo gyvenimą, ir matai, kad jis daro tai savo ir savo artimųjų sąskaita, savo veikla kažką kompensuoja. Tarkim, jis dirba dvylika valandų ir yra puikus, visuomeniškas žmogus, - o namuose galbūt jis geria degtinę arba serga depresija. Arba spardo šunį, muša žmoną ir vaikus..."
Jei turi ką aukoti
"Būkim atviri, didžioji dalis gerumo yra savotiškas kontraktas ar mainai: aš tau duodu materialinę paramą, bet tu man duodi dėkingumą, reklamą. Mecenatas, rėmėjas nėra absoliučiai geras, nes didžiuma gerų darbų yra pagarsinami, - ir ačiū Dievui, nes jeigu to nebūtų, mes visai liūdnai gyventume. Negalime įlįsti į altruistiško žmogaus vidų ir sužinoti, ar iš tikrųjų jis, darydamas gera, nekenkia sau; tik su juo išsikalbėjus ir jį pažinus, galima apie tai spręsti. Yra savotiškų žmonių, kuriuos mes vadinam šventaisiais, didvyriais. Vaikystėje ar jaunystėje jie galas žino kuo užsiiminėja, o po to įvyksta atsivertimas, ir į gyvenimo pabaigą jie prikaupia vidinės jėgos, kuri jiems leidžia likusį gyvenimą tikrai šventai nugyventi. Ir vėlgi, jei šventasis tai daro iš Dievo ar mirties baimės, nieko gero. Tuomet jis daro tai padėdamas sau, ne iš nesavanaudiškos meilės. Žmogus turi būti dvasiškai brandus - tai reiškia, kad jam psichologiškai turi nieko nebetrūkti - tuomet jis yra toks stiprus, kad gali duoti ir neskaičiuoti. Jis tiesiog turi ką aukoti."
Stumtelk ledo sieną
"Žmonės iš "gatvės tribūnų" yra apsėsti kažkokios idėjos. Gal to nepavadinčiau psichologine problema - tokia yra jų asmenybinė struktūra. Vieni žmonės linkę nuolaidžiauti, kiti linkę į patogumą ar smagumus, treti - maištauja. Aišku, kovotojams reikėtų pagalvoti, kiek jie daro problemų sau ir kitiems, šiek tiek adaptuotis. Visgi sutikim, kad jie atlieka labai svarbų vaidmenį visuomenėje: neleidžia visiems nurimti, užmigti. Net šmeižtų sraute yra tiesos grūdas. Kitas klausimas, kiek sąžiningai, adekvačiai jie tai daro. Kitąkart nesilaiko jokių etikos taisyklių, net pažeidžia įstatymą ir, be abejo, pakenkia. Tai to žmogaus bendraminčių, jo paties gyvenimo istorijos arba išsilavinimo problema. Bet jie reikalingi, jie visada yra, drumsčia vandenį. Sakote, juos per daug toleruoja? Su jais tiesiog nieko padaryti negali. Aišku, tai kažkam nepatinka, ypač tiems, kuriuos užkabina. Bet neužmirškim, kad yra labai daug nuskriaustų žmonių, kurių niekas negina, ir štai tokie savęs nebevaldantys kovotojai tai žino ir jaučia nebylią ir tylią tokių žmonių paramą, palaikymą. O kai pagaliau juos pasmerkia ir tie, dėl kurių jie kovoja, tada tragedija. Ir visada bus tokių, kurie seka kitus, nepritampančių vienišių, lygiai kaip ir charizmatinių asmenybių, ir kiekvienas atlieka savo vaidmenį visuomenėje.
Klausiat, kaip interpretuot motinos Teresės mintį: "net jei žmonės nedėkingi, jums kelią pastoja siena - vis tiek darykite gera"? Aš pridėčiau - stenkitės daryti gera. Kiek galit. Nes niekada nežinai, ar ta siena tarp žmonių vis dar metro storio, ar tik centimetras jos liko. Ir, pritardamas šventajai Teresei, siūlyčiau: pradėkit nuo savo artimųjų, nes tai yra sunkiausia. Jiems labiausiai reikia mūsų gerumo".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą