Gražiausi laiškai - mamai

"Mamyt", - taip visuomet į Tave kreipiuosi. Šis malonus žodis simbolizuoja Tavo didžiulę meilę ir unikalumą. Žinau, ne visada buvau ideali dukra, tokia, kokios esi verta. Atleisk. Žinau, jog esi mano uostas, kuriame net ir baisiausioms vėtroms siaučiant randu šiltą prieglobstį. Mama, dievinu Tavo tamsius plaukus, į kuriuos pamažu pinasi pirmieji obelų žiedų vainikėliai. Esi nuostabi. Mamyt, nerausk. Nebrauk delnu žvilgančių garbanų, tarsi norėdama jas paslėpti. Tavo vaikiškas drovumas vis dar mane stebina. Nuleidi akis, blizgančias gyvenimo grožiu. Netrukus tamsus blakstienų vainikas pakyla, nelyginant rūkas nuo ramaus ežero paviršiaus. Noriu vėl ir vėl žvelgti į tą hipnotizuojančią šypseną, kaskart perbėgančią Tavuoju veidu. Regiu kelias raukšleles ties lūpų kampučiais ir akimis, kurias pakeičia kitos, gilesnės, tiesiog alsuojančios gyvenimiška patirtimi. Rodos, galėčiau amžių amžius gėrėtis šiuo nenusakomu grožiu.

Ak, brangioji... net per tūkstančius metų nesugebėčiau atlyginti Tau už visa, ką man davei. Tvirtai laikiausi Tavo rankos, kai žengiau pirmąkart mokyklos laiptais. Meni aną nuotrauką su beždžionėle? Kartu glostėme ir maitinome ją bananais, nors vėliau ir gavome pylos nuo gyvūnų prižiūrėtojos. Kaip gera prisiminti vasaras. Jokie restoranai neįstengtų prilygti Tavo užaugintoms braškėms, pagardintoms grietinėle. Net tada, kai mano suknutė "pasipuošdavo" didžiulėmis dėmėmis, nepykdavai. Užtekdavo vienintelio Tavo žvilgsnio, ir aš suprasdavau blogai pasielgusi. Sakoma, kad žmogus supranta daikto vertę tik tuomet, kai jo netenka. Drįsčiau paprieštarauti. Aš kasdien atrandu ką nors naujo tame pačiame žmoguje, mamoje, ir neketinu jos niekada prarasti.

Agnė Grikštaitė

Už šiltą, medumi kvepiantį žodį...

Ačiū Tau už meilę, kuria apdovanojai mus mažus, vesdama dar neatrastais spalvingos gyvenimo pasakos takais. Už šiltą, medum ir vasara kvepianti žodį, kurio mokei negailėdama jėgų. Už raminančią dainą, kurią dainuodavai naktimis, kai norėjos slėptis po lova nuo išgalvotų raganų ir slibinų.

Ačiū Tau, Mamyte, už tą žemę po žėrinčia, žydinčia saule, kurią mokei mylėti ir saugoti, kurią laistei ir tebelaistai savo prakaitu, kovodama už mūsų laimę. Ačiū už džiaugsmo ašaras, vakarus prie židinio, kai visa šeima kartu mokosi iš naujo pažinti gyvenimo tiesas. Už šypseną, dalijančią mažyčius saules zuikučius kiekvienam iš mūsų. Pagauni zuikutį ir jauti, kaip skrieji kažkur aukštai tarp visatos žvaigždžių.

Ačiū Tau, Mamyte, už kritiką ir paramą, kai reikia pasirinkti, pravert naują langą į nepažįstamą pasaulį, už suteiktą ramybę nerimo akimirkomis, kai likimo išbandymus atpučia įpykes šiaurys. Ačiū Tau, Mamyte, už Tavo nuostabią meilę ir šiltus, jaukius gimtųjų'ffnamų dūmus, - sakome mes, keturi neklaužados, vėjavaikiai aitvariukai, kuriuos paleidai, ar dar paleisi skristi į gyvenimą.

Jūratė Mažekytė

Mamos meilė beribė...

Turbut kiekvienas turi tokį žmogų, su kuriu gali šnekėti apie bet ką, kuris niekada neišduoda paslapčių, pataria ir visada išklauso. Turiu daug draugų, jais pasitikiu ir myliu, bet nei vienas žmogus neatstos Mamos... Mamos meilė yra beribė ir nuoširdi. Žmonės dažnai vienas kitą apgauna, o Mama niekada neišduos ir neapvils.

Gyvenime dažnai pasitaiko kliūčių, kai nežinai, ką pasirinkti, kuo tikėti, - tuomet gali padėti tik patyręs, gyvenimo išbandytas žmogus. Kartais pasirenkame ne tą kelią, prarandame draugus, kurie, pasirodo, nebuvo tikri. Nebežinome, kur eiti, kaip gyventi. Bet yra žmogus, kuris niekada nepalieka bėdoje, kuris už viską atleidžia ir myli. Tai mama, suteikusi mums gyvybę, užauginiusi - Ji mums reikalinga kaip oras, kaip vanduo...Tą žmogų galime pavadinti saule, nes be jos vargu ar išgyventumėm. Saugokime ir mylėkime savo mamą.

Greta Liekytė

Šypsosies giedančiam paukščiui

Kai žydri pūkiniai debesėliai tingiai skrajos, kai saulė vis kaitriau švies, kai sužydės obelys ir minkštos samanėlės kutens Tavo švelnias pėdas, aš gulėsiu išsitiesusi žolėje ir žiūrėsiu į Tave, mama, besišysančią gaiviam pavasariniam vėjui, kuris kedens Tavo plaukus... Tu šypsosies giedančiam paukščiui, pienės žiedui, čiurlenančiam upeliui... Tau negaila šypsnio - Tu tiki, kad šypsena galima nuversti kalnus. Kai Tu šypsaisi, net ir patį šalčiausią, žvarbų žiemos vakarą pasidaro karšta! Tačiau dabar ne žiema, dabar pavasaris ir oras pilnas meilės!

Kai tu pasivaikščiosi po pievas, pasigrožėsi bundančia gamta, atsigulsi prie manęs žolėje ir mes ganysime debesis... Aš paimsiu Tavo trapų delną į savo rankas ir glostysiu... Mes valgysime sumuštinius su kumpiu ir ką tik nuskinta petražolės šakele... Atsigersime šiltos kakavos ir eisime žaisti slėpynių... Eisime suptis, svajosime ir... Šypsosimės... Pavasariui... Bitei... Debesiui... Meilei... Aš šypsosiuosi Tau, mamyte, nes aš tave myliu!

... Kai žydri pūkiniai debesėliai tingiai skrajos, kai saulė vis kaitriau švies, kai sužydės obelys, aš prie jūros smėlyje nendriniu pagaliuku piešiu didelę širdį, o jos viduryje - nuostabų žodį - Mama".

Viktorija

Pasislėpti Tavo glėbyje...

Kaip lengva užsikrėsti bėgimu. Gyvenimas bėga, ir tu skubi paskui jį, nes sustoti bijai, žinodamas, jog gyvenimo traukinys neturi sustojimų. Tad ir tu bėgi, bėgi ir nejauti, jog visos gražios akimirkos praplaukia pro tave, tarsi pro traukinio langą, tarsi tai būtų ne tavo gyvenimas, o tu tik stebetojas, sekantis kažkieno gyvenimą. Bet čia mažutę, trumpą akimirką aš sustoju ir suprantu, jog esu laiminga.

Kame ta trapi mano laimės prasmė ir paslaptis? Žinau, kad į šį klausimą, kaip ir į visus kitus, atsakyti gali tik Tu, Mama. Mano laimė tik Tavyje ir neįkainojamas yra Tavo buvimas mano gyvenime. Kaip gera kiekvieną akimirką jausti gyvenimo pilnatvę ir džiaugtis, kad šalia turiu patį brangiausią ir trapiausią žmogutį - Tave, mano Mamyte. Tik viena akimirka ir aš jau prisiminimais skrendu i savo jaunas dienas, kai kiekvieną rytą pabusdavau, išgirdusi Tavo: "Labas rytas, ar ne laikas keltis?", kai kiekvieną vakarą užmigdavau jausdama Tavo drėgnų, bet visada šiltų lūpų kontūrus ant savo mažos kaktytės. Kaip gera ir dabar grįžus į namus pasislėpti Tavo glėbyje ir jaustis saugiai.

Šios nuostabios akimirkos tokios trumpos, laikina ir ši akimirka, bet noriu Tau, Mamyte, pasakyti, kad net ir viso mano gyvenimo neužteks tam, kad atsidėkočiau - vien už tai, kad užauginai mane nuo mažos ląstelės, kad su tokia meile laukei manęs ir visą šilumą savo padovanojai. Nepamiršiu nė vienos Tavo bemiegės nakties, nei vieno rūpestėlio. Jei galėčiau, surinkčiau visas iškritusias Tavo ašaras, kad visą savo gyvenimą turėčiau Tave. Aš laiminga, nes mano gyvenimas pilnas TAVĘS, mano Mamyte.

Raminta Petkutė