Gyvybė, telpanti delnuos....

"Kad naujagimis išgyventų, jam reikia tik šilumos, meilės ir pieno. Kiekviena išgelbėta gyvybė mus džiugina, suteikia tikėjimo savimi ir norą padaryti dar daugiau, kad gimtų sveikas žmogus, o motinos gimdytų sąmoningai tam pasiruošusios", - sakė Klaipėdos ligoninės Neonatologijos centro vadovė Albina Bulaukienė ir Naujagimių reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėja Lina Žekonienė. Gydytojos budėjo prie vos prieš dvi valandas į šį pasaulį atėjusia dar bevarde "Coliuke", sveriančia gal 900 gramų.

"Mažas žmogus yra ir tas, kurio tiek "mažai"...

Jauna motina, išgyvenusi sunkų nėštumą ir žinojusi nepalankias echoskopijos prognozes, pagaliau pagimdžiusi neišnešiotą, ne visai sveiką kūdikį, atviravo: "Kūdikis visada būna netikėtas, net jei labai lauktas. Manau, kad embrionas iš pat pradžių yra žmogus, dar iki gimdamas, kaip žmogumi lieka pasenęs ir praradęs visus sugebėjimus. Kiekvienas kūdikis unikalus; skaičiau, kad pasitelkus ultragarsą, buvo sukurtas filmas apie įsčiose augantį 11-os savaičių kūdikį, kuris... šoko, greitai arba lėtai. Tik nesvarumo būsenos kosmonautams pavyksta pasiekti panašaus lankstumo".
Ši motina sakė, kad žvelgdama į savo mažą sūnų tikinti, jog jis girdi kaip kalbasi paukščiai, augalai ir žvaigždės. Jos beatodairiška meilė yra atsakas į visus klausimus. O kaip jaučiasi kitos motinos, jei gimęs kūdikis neatitinka standartų? Galvoja, kodėl tai ištiko būtent ją, ar tai Dievo bausmė? Išgyvena sukrėtimą, šoką, desperaciją, ar netrukus susitaiko su tuo, ko negali pakeisti, o kitų žmonių reakciją laiko tik jų pačių problema? Kaip jaučiasi jos, ne tik iš bobučių, bet vėliau ir iš pediatro išgirdusios repliką, jog anksčiau vyko natūrali gamtos atranka, silpni naujagimiai neišgyvendavo? To klausiu gydytojų.

"Gamta savaip kompensuoja įgimtus trūkumus",

- sako gydytoja neonatologė A. Bulaukienė. Kai iš kūdikio įkypų akių, ausų formos, žemiau pūpsančios bambutės, specifinių delno raukšlių įtariamas Dauno sindromas (paprastai jį lydi ir įgimta širdies yda), medikės "neteškia" diagnozės tėvams, pasiūlo genetiškai išsitirti. Gydytojos jaučia pagarbą tėvams, neišsižadantiems žmogučių, iš kurių neišaugs profesoriai. Paprastai gamta dauniukui savaip kompensuoja: jie turi labai gerą širdį ir mylinčius tėvus. Abi pašnekovės sakė iš pat pradžių norėjusios būti pediatrėmis, neonatologijos nelaikiusios savo pašaukimu nei žydra svajone, tačiau gyvenimas patvarkė kitaip: viena, dirbusi apylinkės pediatre, kita - infekcinėje reanimacijoje, sugrįžo į "ekstremalų" naujagimių skyrių. Čia patenka visiškai neišnešioti kūdikiai arba įtariant infekciją, gimę "pridusę", turintys "kombinuotų" širdies ydų, kitų apsigimimų, turintys vystymosi trūkumų. Jei reikia skubiai operuoti ar genetinio tyrimo, kūdikiai vežami į Vilniaus bei Kauno perinatalinius centrus.
"Kaip gyvybingas naujagimis registruojamas nuo 22 nėštumo savaičių, sveriąs per 500 gr, stabilizavus jo būklę, perkeliamas į perinatalinį centrą. Pas mus lieka ir tris mėnesius auga 27 - 29 savaičių žmogutis, sveriąs 1 kg 100 gr. ar net 900 gramų", - sakė gydytojos. Moters, pagimdžiusios nesveiką kūdikį reakcija priklausanti nuo auklėjimo, išsilavinimo, socialinės padėties. Kartais moterys nurodo, kad iki gimdymo fizinškai sunkiai dirbo ar kad įvyko nelaimė, tarkim, pargriuvo vonioje. Gydytojos gali tik spėlioti, kas iš tikrųjų ištiko prieš laiką pagimdžiusią moterį, kodėl ji pagimdė hipotropiką arba nykštuką: gal ji badavo, gyveno asocialiai ar net kažką darė, kad kūdikio nebūtų. Gal jos paprasčiausiai neturi pinigų abortui, o gal visai nekreipia dėmesio į nėštumą arba gimdo, kad pragyventų iš pašalpos. Daugelis moterų nelanko moterų konsultacijų. - "Turėtų gimdyti tos, kurios tam pasirengusios, sveikos ir sąmoningai norinčios vaikų. Jos turėtų pasisakyti šeimos gydytojui, kad rengiasi pastoti, atlikti tyrimus, kad sėkmingai išnešiotų kūdikį. Deja, pas mus daug kas vyksta stichiškai: gimdo daug nesusituokusių, neturinčių darbo moterų, ir dar paaiškėja, kad turi daugybę problemų; tarkim, inkstų ar genitalijų uždegimą", - sakė neonatologė Albina Bulaukienė. Prieš tris metus net keleto moterų naujagimiams buvo diagnozuotas įgimtas sifilis, tuomet šios ligos banga nusirito per visą respubliką. Priklausomų nuo narkotikų moterų kūdikiams būna sudirgę, irzlūs, jiems duodama raminančių vaistų, kad neprasidėtų traukuliai, ir iki 3-jų savaičių intensyviai sekami, kol praeina abstinencijos sindromas ir jo kraujuje nebelieka toksinių medžiagų. Nėra duomenų, kad jie būtų apsigimę, tik vėliau turi psichologinių problemų. Nebepasitaiko 12 -14 metų gimdyvių; šių "bumas" buvo prieš dešimtį metų. Nepilnametės gimdydamos taip pat rizikuoja, tačiau nepastebėta, kad nebrandumas sąlygotų apsigimimus, nebet mergaitės nėštumą slepia ir nelaiku išaiškinamos jų ligos.

Ir vyrai verkia...

Gydytojos sakė, kad nuo šių metų sausio buvo mažiau pamestinukų, bet 2001 metais jie "rikiavosi į eilę". Geriau būtų, kad tos motinos visiškai atsisakytų vaikų ir šiuos įsivaikintų normalūs žmonės, bet jos atsisako vaiko metams, po to dar metams. Kartais gydytojams tebetupinėjant prie gimdyvės, ji pareiškia: "Aš nenorėsiu šito vaiko ir neimsiu! Net jei motina kategoriškai atsisako savo vaiko, pirmomis paromis ji lieka su juo vienoje palatoje, aišku, jei ji psichiškai sveika. Ir neretai būna, kad kol tvarkomi dokumentai, formalumai, gimdytoja apsigalvoja, pamilsta savo kūną ir kraują.
Anot medikių, tikrai nebuvo atvejo, kad tėvai atsisakytų neįgalaus vaikelio, kaip tik tada apie jį šokinėja visa giminė. Jis jaučia gerą žodį, švelnų prisilietimą ir dar globėjiškesnę meilę. Ir vaiko tėvas budi reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje. Būna, vyras lyg ąžuolas kūkčioja kaip vaikas; ir džiaugsmo ašaros, sulaukus palikuonio, ir nerimas, kad mažutėlis išgyventų. Žmonoms pagimdžius, vyrai atlekia iš kitų miestų ir valstybių. Ir tik vienetai "nepažįsta" savo vaikų, o vienišos moterys sako, kad vyras žuvęs arba išvažiavęs. Gal vėliau, auginant nesveiką vaikutį ir kyla problemų tarp sutuoktinių, bet gimdymo namuose jos neišryškėja.

Kiekvienas žmogus neįkainojamas, vertas gyventi

"Dabar pasaulyje pradėtas kelti "gyvenimo kokybės" klausimas, nes medikai išgelbsti ir iš tiesų visiškai nepasiruošusį gyventi. Bet negali sakyt, kad šimtu procentų, daugelis dalykų yra pataisoma, kaip ir psichomotorinio vystymosi problemos. Tik turėtų būti stebima, Amerikoje įkurtos socialinės tolimesnės vaiko raidos grupės, o pas mus vėliau vargsta apylinkės pediatras, gydo pats, kiek supranta, siuntinėja pas konsultantus. Mes, neonatologai, kiekvieną gyvybę gelbstim, stengiamės, kad išgyventų ir tikimės, kad viskas bus gerai. Na, įsivaizduokit, kas gali pasakyt, jeigu žmogus ateina į pasaulį, kad jis bus nevisavertis? Kartais ir tie "pridusę" naujagimiai vystosi normaliai ir būna gabūs mokiniai, o kitąkart ir nėštumas būna normalus, ir gimdymas, o vaiko adaptacija problemiška: išaiškėja genetiniai, medžiagų apykaitos susirgimai. Mes ne dievai, negalim visko numatyti, užtat gelbstime ir gydom absoliučiai visus - nesvarbu, kad yra vienas gyvybės kvėptelėjimas, vienas širdies dūžis. Štai nėščia mama sirgo bronchitu, gydėsi, ir niekas nekaltas, kad vaikas gimė infekuotais plaučiukais: jei netaikytume dirbtinės ventiliacijos, antibakterinio gydymo, žūtų. Bet dauguma pasveiksta, ir išeina po dešimties parų, gal tik atstatomojo gydymo reikia. Apsigimimai nuo mūsų nepriklauso, išoriškai naujagimis atrodo visai nieko, bet maži defektai išryškėja vienas po kito, ir niekas negali padėti, tik pakoreguoti", - sakė gydytoja Lina Žekonienė.
"Kaip miršta kūdikiai? Jie "išeina", užgęsta tyloje, nesiskundžia, negirdime aimanų, tik iki paskutinio pyptelėjimo dirba aparatai, iki paskutinės sekundės vyksta kova už gyvybę. Sustojus širdžiai, išsijungia monitoriai, jie mums ir "duoda aliarmą". Tada jau ne visada padeda ekstremalios priemonės, reanimacija - kai yra kažkas ne visai suderinamo su gyvybe. Tada visokių minčių būna: nebedirbsiu, nebegaliu, neišversiu, ir pats verki kartu su tėvais, ir pikta iš beviltiškumo... Mirtis niekada netaps rutina; mes su Lina matėme, kai mirdavo suaugę ir dideli vaikai - kuo skiriasi netektys? Jei vaikas itin apsigimęs, tai visai kitaip suvoki kaip medikas, ir kitaip kaip žmogus, ir visada sunku marinti sveiką žmogų... Įvykus tragiškam dalykui, visada stengiamės išaiškinti tėvams, kodėl taip atsitiko, bet niekada nesakom: "Aš žinau, ką jaučiate". Neperšam nuomonės, kad gal "taip geriau", nes apsigimimas toks sunkus, - jiems tas kūdikis gal vienintelis, gražiausias ir brangiausias. Žmonės skirtingi, kiti užsisklendžia, atsisako pagalbos, tuomet tik konstatuojame...
- Kai žiūriu į sveiką, išnešiotą kūdikį, "ružavą", gražų ir aktyvų, apima toks šiltas, geras jausmas... Ir jame iš tikro matau mažą žmogų. O kai matai nesveiką, mane ištinka stresas, ir tada nebelieka vietos jausmams, suveikia pirminis profesinis refleksas - kuo greičiau atlikti tą "techninį" darbą, kad deguonies netrūktų, kraują "atstatyti". O kai jau pagelbėji, tada ramiai išaiškini mamai objektyvias priežastis, patari išsitirti, planuoti nėštumą, kad kitą kūdikį pagimdytų sveiką. Mes juk visos esame moterys, su daktare Lina abi turime devyniolikmetes dukras, ir visada pagalvojame, kas būtų, jei bėda atsitiktų joms, kaip mes tai išgyventume, - svarsto gydytoja neonatologė Albina Bulaukienė. Nelengvas, sakyčiau, sizifiškas darbas, bet kas gali būti tauresnio ir šventesnio, nei įpūsti gyvybės kibirštį, kad ji taptų Žmogumi...
Klaipėdos ligoninės Neonatologijos centro vedėja, gydytoja neonatologė Albina Bulaukienė ir Naujagimių reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėja Lina Žekonienė tiria mergytę, tik atėjusią į šį pasaulį.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.
Sidebar placeholder