Hiperaktyvumas - šeimos sindromas

Atsiradęs dar praeito šimtmečio 7 dešimtmetyje neurologų suvažiavimo Oksforde metu, šis terminas, reiškiantis patologiją, kurią reikia gydyti vaistais, plačiai pasklido po pasaulį; juo buvo "apdovanota" begalė vaikų, įskaitant emocionalius, temperamentingus ir judrius. Dabar "aktyvumo ir dėmesio sutrikimo" požymių, įvairiais duomenimis, turi apie 20 proc. vaikų, kurių amžius - nuo 7 iki 10 metų. Tiek pat vaikų, manoma, kenčia ir "mokyklinę neurozę", t. y. sunkią adaptaciją darželyje ar mokykloje, pasireiškiančią verkimu, galvos skausmais ir dažnomis peršalimo ligomis. Specialistų nuomone, pusei vaikų šios problemos praeina natūraliai ir be pėdsakų, kitai pusei lieka ir tampa asmenybės dalimi.

O suaugusiesiems?

Polinkis konfliktuoti, išsiblaškymas ir užmaršumas, nesugebėjimas pabaigti darbo, nuolatinis vėlavimas ir t. t. - įvardyti tokį elgesį kaip patologiją ir jį koreguoti suaugusiam žmogui kažkodėl nepriimta. Tokiais atvejais sakome: "Sunkus charakteris." Pats žmogus, turintis minėtus bruožus, irgi nelinkęs savęs kritikuoti, jis dažniausiai randa pozityvių pasiteisinimų: "Negaliu susikaupęs daryti to, kas man visai neįdomu", "Man nepatinka nepagarbus viršininko santykis", "Aš pats noriu spręsti, ką man dabar veikti", "Jeigu aš pats ką nors sugalvoju, tai ir padarau iki galo" ir pan. Tokiomis nuostatomis suaugęs žmogus vadovaujasi profesinėje srityje, šeimoje, auklėdamas vaikus. Ir visa tai nėra gydoma nei vaistais, nei kokiomis nors kitomis terapijomis.

Beje, kaip toks suaugęs žmogus auklėja savo vaikus?

Sąlygiškai paveldima

Maždaug 60 proc. vaikų, kuriems diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, auga šeimoje, kurioje vienas iš tėvų (jei ne abu) turi didelių problemų. Tai nereiškia, kad hiperaktyvumas yra paveldimas kaip genetinės ligos, tačiau akivaizdu, kad jis yra perduodamas socialiniu-psichologiniu būdu. Deja, patys tėvai dažniausiai nepripažįsta savo įtakos vaikui.

Ryškiausi suaugusiųjų bruožai, kurie skatina vaikų aktyvumo ir dėmesio sutrikimus:

* nesugebėjimas prisitaikyti prie naujų aplinkybių;

* chroniškas nepasitenkinimo jausmas;

* valios stoka.

Auka ir kankinys

Daugelis suaugusių žmonių, susidūrę su sunkumais, permąsto ir pertvarko savo gyvenimą; jie nusiteikia rasti išeitį arba išlaukti, iškęsti situaciją. Jie randa džiaugsmo tuose dalykuose, kurie jiems prieinami. Tuo tarpu hiperaktyvus žmogus, kai aplinkybės susiklosto ne taip, kaip jis planavo, išgyvena stiprų nusivylimą, jaučiasi auka ir kankinys. Nuotaika genda, tonusas krenta, santykiai byra, galiausiai užpuola depresija. Ramiai išlaukti, kol situacija pasikeis, arba racionaliai planuoti tolesnius veiksmus, kad išliptų iš duobės, jam pernelyg sunku. Jis veikia skubiai ir impulsyviai, kartais netgi keistai.

HIPERAKTYVŪS TĖVAI yra užmaršūs, išsiblaškę, nuolat visur vėluoja, linkę konfliktuoti... Tačiau nėra priimta įvardyti tokį elgesį kaip patologiją ir ją gydyti.

Vaikai, matydami tokį tėvo arba mamos elgesį, jaučia kur kas daugiau baimės ir nerimo nei jie patys. Todėl, kad vaikai nesupranta, kas vyksta, ir negali sau paaiškinti tokios permainos. Vaiko baimės ima reikštis matomais sutrikimais: pavyzdžiui, jau vaikštantis mažylis staiga vėl pradeda šliaužioti; išmokęs pasiprašyti ant puoduko - teršti į kelnytes. Nerimą vaikui kelia ir tiesiog didelės permainos šeimos gyvenime, pavyzdžiui, gyvenamosios vietos pakeitimas arba vieno iš tėvų išvykimas.

Nepakenčia stabilumo

Hiperaktyvūs suaugusieji negali gyventi be nuolatinių permainų ir judesių. Jie ima pyktis, vos tik tampa paprasčiausiai nuobodu. Jiems per sunku "sėdėti vietoje ir nieko neveikti", todėl aprūpinti atžalas taip reikalingu ramybės ir stabilumo jausmu jiems nepavyksta.

PERIMTA. Nedėmesingumas, irzlumas, nestabili savivertė yra perduodami pavyzdžiu. Įprotį būti dėmesingam formuoja tėvai. Žinoma, jeigu jie šią savybę turi.

Hiperaktyvūs suaugusieji supranta, kas yra gerai ir kas blogai, tačiau linkę pastebėti negatyvų kitų žmonių elgesį. "Kokie visi tapo pikti, agresyvūs... Jeigu galėčiau, tai sunaikinčiau tokius." Toks jų santykis su taisyklėmis, normomis ir gyvenimu apskritai. Natūralu, kad netgi tiems vaikams, kurių temperamentas kitoks nei tėvų, pasireiškia elgesio sunkumų. Jeigu mama arba tėtis (arba abu) turi įprotį konfliktinėje situacijoje daužyti indus, mojuoti kumščiais, tai vaikas iš pradžių sutiks, nežinos, kaip elgtis, o vėliau ims daryti tą patį. Įskaitant tai, už ką bus baramas ir baudžiamas pačių tėvų.

Išsiblaškę, nestabilios savivertės

Nedėmesingumas, nuolat bloga nuotaika, nestabili savivertė yra perduodami pavyzdžiu. Tai ne taip akivaizdu, tačiau tai tiesa. Dėmesio sutelkimo funkciją turi visi, tačiau nedėmesingumą arba įprotį būti dėmesingam formuoja tėvai. Žinoma, jeigu jie šią savybę turi. Hiperaktyvūs suaugusieji yra išsiblaškę, lengvai numeta ką pradėję, todėl savo vaikus jie gali išmokyti tik to paties. Kai tėvai yra linkę daryti smulkius asocialius poelgius (viršyti greitį, išmesti šiukšlę pro mašinos langą), tai ir jų vaikai įpras ignoruoti visuomenės normas ir netgi jaus malonumą galėdami išsiskirti iš minios.

Terapija šeimoje: 3 patarimai

Ar visa tai, kas pasakyta, reiškia, kad hiperaktyvūs suaugusieji visada tik negatyviai veikia savo vaikus ir provokuoja jų hiperaktyvumą? Žinoma, ne.

Suaugęs žmogus tuo ir skiriasi nuo vaiko, kad geba analizuoti savo elgesį ir savo problemų kilmę. Jis geba sąmoningai keistis. Juo labiau kad pats vaikų auklėjimas jiems gali tapti puikia terapija. Daugybė vyrų ir moterų būtent tapę gimdytojais pradeda bręsti, atsikrato negatyvaus vaikystėje gautų įgūdžių, nuostatų bagažo ir koreguoja savo charakterį.

Vaikų psichologė Svetlana Jevleva žurnale "Laimingi tėvai" rašo, jog bendravimas su mažu vaiku šeimoje turi daugybę hiperaktyvumo terapijos elementų, ir pateikia 3 paprastus, tačiau labai veiksmingus patarimus tėvams.

1. Pieškite

Tegu vaikas piešia ir pasakoja, ką jam pavyko pavaizduoti. Meno terapija - vienas veiksmingiausių hiperaktyvumo korekcijos metodų. Dar geriau, jeigu kartu su vaikais pieš bei savo piešinius paskui aptars ir patys tėvai.

2. Skaitykite

Dabar, kai vaikai įnikę į televizorių ir planšetes, jie retai kada paprašo tėvų paskaityti knygelių. Tai nebeįdomu. Vis dėlto skaitymas ramina ir normalizuoja aktyvumą, stiprina dėmesio koncentraciją. Skaitykite vaikams pasakas, apsakymus ir aptarkite juos.

3. Palaikykite

Sakykite "koks tu protingas, koks tu šaunuolis" mažyliui kaskart, kai jis sugebės užbaigti pradėtą darbelį, pavyzdžiui, sudės piramidę arba sutvarkys išmėtytus žaisliukus.

Sakykite pagyrimo žodžius ir sau. Už tai, kad tiek daug naudingų dalykų darote dėl savo atžalėlės. Daugelis hiperaktyvių suaugusiųjų labai stokoja švelnumo. Tačiau jūs patys turite puikią galimybę tai ištaisyti.

Parengė Vaiva VAIDILAITĖ