Homoseksualai: kodėl jie kitokie?

Imkime situaciją, kai namuose vadovauja motina. Kaip locmanas ji veda savo namus per audringą buities jūrą, buksyruodama mažus laivelius (vyrą ir vaikus). Jos balsas valdingas, ji komanduoja šeimai, ji ryžtinga ir tuščiagarbė savo vaikų ateities atžvilgiu. Kilus ginčams, įprastai ji lieka teisi. Kiti šeimos nariai bando pasakyti savo nuomonę, tačiau nė vienas negali pasipriešinti jos spaudimui.

Jos valdingumas gali pasireikšti ir ne taip tiesmukai. Motina gali veikti subtiliau, tačiau ne ką mažiau tironiškai. Būdama trapi, ji vadovauja namams geležinės valios, moralinės lyderystės (kaip sumaniai ji kartais gali parodyti žmogui vietą viena gerai apgalvota fraze!) arba netgi gudrumo (pavyzdžiui, reikiamu momentu apeliuodama į galvos skausmą) dėka.

Tačiau kad nepaskubėtume priskirti jai didžiausios kaltininkės dėl sūnaus ar dukters homoseksualumo vaidmenį, turime pabrėžti, kad motina yra tik vienas iš veikiančiųjų asmenų. Be visos vykdytojų grupės paramos jai vargu ar pavyktų sėkmingai vaidinti pagrindinį vaidmenį šioje skausmingoje dramoje.

Tėvas pogrindyje

Nesikišdamas vyras palaiko valdingą moterį. Jis težino du reakcijos į jos veiksmus būdus: arba teatrališką pykčio protrūkį, arba pasitraukimą į pogrindį prie televizoriaus, skaitymo arba alkoholio. Dažnai daugiausiai laisvo laiko vyras praleidžia ne namuose.

Vaikai šioje situacijoje gali elgtis skirtingai. Bet "motinos - mentoriaus" vaidmuo, kuriuo grįsta vaikų elgsena, iš esmės yra nesveikas. Jiems nėra iš ko imti normalių tėvų santykių pavyzdžio. Juos daugelį metų moko vaidinti šeimos spektaklyje, pastatytame pagal iškreiptą scenarijų. Ar galima tikėtis, kad, pradėję savo šeimyninį gyvenimą, jie tinkamai atliks jiems pavestus vaidmenis?

Iš daugybės šeimyninių santykių variantų vienas yra itin svarbus. Jeigu motina pasirenka vieną iš savo sūnų patikėtiniu, ji gali padėti jo būsimo homoseksualumo pagrindus. Tačiau ir jis tokiu atveju turi suvaidinti savo vaidmenį. Sūnus turi atitikti tą elgesio modelį, kurio iš jo tikisi motina.

Paprastai jis tampa - ne fizine ar seksualine, o emocine prasme - jos vyru, kurio ji iš esmės niekada neturėjo. Savybes, kurias nepakankamai išreiškia jos tikrasis vyras, ji subtiliai skiepija savo sūnui. Nesuvokdamas, kas vyksta, sūnus prisitaiko šokti pagal jos dūdelę ir nuotaikas.

Jam tai frustracinis procesas. Retkarčiais jo sugebėjimas patenkinti motinos emocinius poreikius apdovanojamas ir skatinamas. Tačiau dėl to, kad jis niekada negalės suteikti jai, ko ji iš tiesų (tačiau nesąmoningai) ieško, jo prisirišimas prie jos galiausiai nuvilia abu. Jis, jos mažasis vyras, niekada negalės tapti jos tikruoju vyru. Jis perima pasyvaus elgesio įgūdžius, užuot išmokęs būti aktyvus. Sūnaus siekis įtikti motinai niekada neleis jam tapti laisvam ir nepriklausomam. Jo seksualinė aistra išgujama į pogrindį. Viena vertus, jis mokosi tvirtai reikšti savo vyriškąjį atkaklumą gindamas motiną, o kita vertus - atmeta šį atkaklumą į šalį, jeigu jis prieštarauja motinos interesams. Jis nuolat prisirišęs prie motinos sijono, ir dėl to abu lieka pralaimėję.

Stiprus tėvas viską galėtų pakreipti kitaip. Tačiau tėvas, žinia, slepiasi pogrindyje.

Pasmerktas vienatvei

Vyresniame amžiuje sūnus staiga supranta, jog apie mergaites žino mažiau nei jo bendraamžiai. Jis gali būti visiškas "naminukas", gali draugauti su tykiais berniukais, tačiau jį vis tiek traukia stiprūs, autoritetingi, agresyvūs vaikinai, keliantys jam susižavėjimą. Jis jaučiasi komfortiškai tik su energingomis moterimis, kurios vertina tuos jo būdo bruožus, kuriuos jam įdiegė motina.

Toks jaunuolis nėra homoseksualas. Jis negali būti ir vienas iš tų, kuriuos Froidas pavadino latentiniais (paslėptais) homoseksualais. Greičiau jam tiktų terminas "pseudohomoseksualas". Tačiau jis labiau pažeidžiamas homoseksualumo traukos nei kiti. Jam teks daug ko išmokti, kad užmegztų sveikus seksualinius santykius su moterimi ir kad taptų geru tėvu.

Didžiausia jo problema bus vienatvė, vedanti jį savo liūdnu keliu. Jis gali ilgai nerasti sau poros ir pamažėl tapti senstančiu ir viltį praradusiu viengungiu. Palaipsniui jį vis labiau gali slėgti santykiai su tėvais. Vienintele seksualine paguoda jam gali tapti masturbacija arba lytiniai kontaktai su kur kas vyresnėmis moterimis.

Jūs galite paklausti: "Kodėl homoseksualas skiriasi nuo kitų žmonių? Ar to nenulemia hormonai, genai ir chromosomos?"

Mokslas ilgai ir bergždžiai ieškojo fizinio homoseksualumo pagrindo. Homoseksualių vyrų tyrimai parodė, jog jų hormonų lygis toks pat kaip ir kitų. Homoseksualių moterų kiaušidės ir kitos lytinės liaukos gamina lytinius hormonus normaliomis proporcijomis. Maža to, - yra žinoma, jog eunuchai (vyrai, kurių kiaušinės pašalintos), kuriems iš esmės būdinga tendencija netekti vyriško agresyvumo ir seksualinio susidomėjimo moterimis, išsaugo gebėjimą lytiškai suartėti. Moksliniai duomenys liudija, kad lytiniai hormonai veikia (bent jau iš dalies) seksualinį elgesį ir lytinę trauką, tačiau jie griežtai nenulemia seksualinio elgesio tipo arba žmogaus lyties.

Išties kai kurie žmonės turi keistų seksualinių anomalijų. Pavyzdžiui, netgi organizme esant moteriškų ląstelių (tai žinoma kaip "moters chromosomų rinkinys"), kūnas gali atrodyti kaip vyro, ir avirkščiai. Tačiau šie reiškiniai itin reti ir jie nesusiję su problema, apie kurią kalbame.

Psichoanalizės teorijos bando paaiškinti homoseksualumą dominuojančiu motinos vaidmeniu, tėvo pasyvumu, ir tuo apsiriboja. Tačiau joms nepavyksta pagrįsti, kodėl daugelis valdingų moterų išauklėja heteroseksualius vaikus, o išoriškai normalūs tėvai išaugina homoseksualus. Šiose teorijose esama pakankamai tiesos, kad į jas žiūrėtume su pagarba, tačiau nepakankamai faktų, kad į pasaulį žvelgtume tik per psichoanalizės prizmę.

Požiūris į save

Įprotis (tai, ką bihevioristai vadina įtvirtinančiu mokymu), gali formuoti elgseną. Leiskite jaunuoliui kartą patirti malonumą žaidžiant seksualinius žaidimus su jo lyties atstovu, ir kitąkart šis žaidimas taps dar labiau jaudinantis.

Anksčiau aprašytos "valdingos motinos sūnaus" koncepcijos silpnoji vieta yra būtent čia. Seksualinės jaunuolio aistros, blokuojamos (kad ir laikinai) viena kryptimi, lengviau ras išsilaisvinimą kitoje. Kadangi jam lengviau užmegzti intymius santykius su savo lyties atstovu, būtent čia ir gali pasireikšti jo seksualinės traukos specifika. Malonumas ir pasitenkinimas, kuriuos jis patiria lytiškai santykiaudamas su kitu vyru, "įsispaudžia" į jo elgsenos modelį ir daro jį labiau įmanomą ateityje.

Iš tiesų ne taip svarbu, kaip visa tai prasidės: ar tai bus suaugusio vyro, ar bendraamžio gundymas, ar netgi grupinė prievarta kariuomenėje ar kalėjime. Jeigu pasitenkinimo ir palengvėjimo po lytinio akto jausmas yra stipresnis už gėdos ir kaltės jausmą, jaunuolis patenka į homoseksualinio malonumo spąstus.

Svarbiausias klausimas ne tas, kodėl jis tai pradėjo, o koks jo požiūris į visa tai. Jeigu jis nori šio įpročio atsikratyti, - tai kaip jam tą padaryti?

Bet kurioje visuomenėje jie visada buvo "emancipuoti" segmentai. Netgi Viktorijos laikų Anglijoje natūralizmas ir "menas menui" kūrė klimatą, kuriame Oskarui Vaildui buvo įmanoma šaipytis iš visuomenės moralės savo atviru homoseksualiu ryšiu su jaunu anglų aristokratu. Tačiau Vaildo laikais visuomenė to neatleisdavo. Iškentęs pažeminimą, o vėliau ir įkalinimą, jis mirė pamirštas ir nuskurdęs.

Kad ir kokia sėkminga būtų homoseksualų kova su diskriminacija, vis dėlto dauguma jų - nelaimingi žmonės. Jie nelaimingi, nes pasaulis niekada jų nesupras ir nepriims. Jie nelaimingi dar ir todėl, jog labiau nei kiti kenčia vienatvę ir panieką - kartais ir iš savo "brolių". Nepastovumas ir neištikimybė paralyžiuoja mūsų visuomenę, tačiau dar labiau tai paralyžiuoja homoseksualų pasaulį.

Erotizmas homoseksualui nėra svarbesnis nei bet kuriam kitam žmogui. Didžiausias jų troškimas - būti mylimiems, suprastiems ir priimtiems tokiems, kokie jie yra. Jie jaučia tokį patį poreikį kaip ir mes: kad vienatvė turėtų ribas. Dėl to, kad jų sąjungos trapios ir nepastovios, šiems žmonėms dažniau tenka patirti nusivylimą, o desperaciją jie išgyvena stipriau nei paprasti žmonės.

Be to, daugelis homoseksualų gyvena dvigubą gyvenimą. Šeimose jie patiria nuolatinį nerimą, kad nebūtų demaskuoti, o jų "draugai" smerkia juos dėl neryžtingumo.

Tik faktai

* 1999 metais atlikto Europos vertybių tyrimo duomenimis, Lietuva užima priešpaskutinę vietą iš 32 šalių pagal homoseksualumo pateisinimo rodiklius.

* 2000 metais Socialinės apsaugos ministerijos užsakymu atliktas viešosios nuomonės tyrimas parodė, kad Lietuvos gyventojai homoseksualistus sieja su vaikų prievartautojais ir tvirkintojais.

* 1973 metais Amerikos psichiatrų asociacija išbraukė homoseksualumą iš psichikos ligų sąrašo: gėjams ir lesbietėms leista dirbti mokyklose, tarnauti kariuomenėje, globoti vaikus ir t. t.

* Biologinės teorijos šalininkai teigia, kad trauka tos pačios lyties asmenims yra susijusi su genetika ir hormonais. Tačiau biologinė teorija nėra įrodyta konkrečiais eksperimentais. Bandymai paveikti homoseksualus lytiniais hormonais konkrečių rezultatų nedavė.

* Pasak Z. Froido, homoseksualumas nėra liga. Lytinis potraukis tos pačios lyties asmeniui atsiranda dėl nesveikos įtakos asmenybės raidai. Homoseksualumą Z. Froidas aiškino nesugebėjimu įveikti Edipo komplekso. Moterų homoseksualumo šaknis jis įžvelgė santykiuose su tėvu ir pavadino tai Elektros kompleksu.

* Esencializmo teorija teigia, kad seksualumas yra susijęs su biologija, o asmens seksualinė orientacija įsigali vaikystėje.

* Socialinio konstruktyvizmo teoretikai teigia, kad seksualumas yra sukurtas visuomenės ir kultūros, todėl seksualinis identitetas laikomas silpna ir nestabilia konstrukcija.

* Jungtinėse Amerikos Valstijose yra nuo 6 iki 14 milijonų vaikų, kurių nors vienas iš tėvų yra gėjus. Kiek tokių vaikų yra Lietuvoje, duomenų nėra.

* 92 % lesbiečių ir gėjų teigia, kad yra patyrę grasinimus ir gąsdinimus, 24 % teigia buvę fiziškai užpulti dėl savo seksualinės orientacijos.

* Teisė į lesbiečių ir gėjų šeimos gyvenimą nėra pripažinta Europos Komisijos ir Europos Teismo. Gėjų ir lesbiečių poros neatitinka šeimos sąvokos.

* Homoseksualų partnerystės įstatymas priimtas Danijoje (1989), Norvegijoje (1993), Švedijoje (1994), Grenlandijoje (1996), Islandijoje (1996), Olandijoje (1997). 2002 m. Suomijoje, praėjus 4 mėnesiams nuo įstatymo, leidžiančio įteisinti homoseksualų santuoką, užregistruotos 208 homoseksualų poros.

* 2005 m. Ispanijos parlamentas priėmė įstatymą, sulyginantį šeimos (vyro ir moters) bei tos pačios lyties dviejų asmenų sąjungos teises. Ispanijoje kartu gyvenantys tos pačios lyties asmenys gali ir įsivaikinti. Panašiai homoseksualai traktuojami Olandijoje ir Danijoje. Jie gali tuoktis ir Belgijoje, tačiau ten jiems nepripažįstama teisė įsivaikinti.

Šaltinis: Dr. John White, "Eros Defiled"