Interviu su Froidu

Jūsų nuomone, kodėl pastaraisiais metais taip išaugo susidomėjimas psichologijos mokslo galimybėmis?

Aš matau žmonių norą ginti ir išskleisti savo individualumą, kurį dabartinis pasaulis siekia "suvidurkinti" ir "globalizuoti". O psichoanalize susidomėjimas buvo didžiulis ir mano laikais. Dabar jis tapo kasdienio suvokimo dalimi. Kita vertus, psichoanalizės mada gali sunaikinti tai, ką ji turi vertingiausio. Sprendžiant iš to, kas vyksta gatvėje ir televizoriuje, visos tos sąvokos, kurias aš gyniau, - vaikų seksualumas, Edipo kompleksas, išstūmimas, - virto paprasčiausiais štampais. Vargu ar tai gerai.

Kai kurie žmonės su savo vartotojiška pozicija, reikalavimais tučtuojau patenkinti impulsyvius troškimus, su savo vienatve ir neatodairišku bėgimu paskui sėkmę tiesiog pučiasi nuo narcisizmo. Daugelis apsiginklavo mano idėjomis, kad pagrįstų savo puikybę (pažvelkite, koks stulbinamas manasis "Aš"!) arba savo nenorą imtis atsakomybės (tai ne aš, tai mano pasąmonė!).

O savo pasąmonės per tuos metus nepradėjome suprasti geriau?

Esmė ne čia. Pasąmonė amžina. Jai nerūpi nei laikas, nei lyčių skirtumai, nei riba tarp gyvenimo ir mirties. Tai sritis, kurioje prasideda psichologinės žmogaus problemos, pasireiškiančios sapnais, klaidingais veiksmais, žodžių arba faktų pamiršimu.

Šiandien, kaip ir vakar, pasąmonės kalbą sudaro trys svarbiausi mechanizmai: metafora (kai mes vieną objektą, personažą ar žodį keičiam kitu); metonimija (kai dalis atstovauja visumai, pvz., "deklamuoti Šekspyrą" vietoj "deklamuoti Šekspyro kūrybą) ir priešingybė (didelis sapne gali būti mažas realybėje). Kol egzistuoja žmonės, jie bus valdomi šių psichinių mechanizmų, kurie dažniausiai išslysta iš jų dėmesio lauko.

Taip yra ir su sapnais?

Mano aprašyti procesai gali varijuoti formomis, bet ne iš esmės. Mes nerasime Biblijoje sapnų apie lėktuvus, bet, tarkime, tai, kaip lėktuvas įsikuria šiandieninio paciento sapne, labai mažai skiriasi nuo to, kaip atsiranda karvė faraono sapne, išaiškintame Juozapo. Mūsų sapnai paklūsta vienai taisyklei: jie yra vaizdas, realizuojantis išstumtą norą. Todėl ir primena rebusą.

Sapnai panašūs į hieroglifus. Jie reiškia tam tikrą žinią. Kiekvienas iš mūsų turi raktą, kuris leistų juos suprasti.

Ar mes įgijome kokių nors naujų neurozių?

Atsirado anksčiau nebūtų fobijų, susijusių su greičiu, su skrydžiais ir t. t. Bet aš nemanau, kad radosi kokių nors naujų neurozių. Užtat seksualinių iškrypimų samprata keičiasi, ir skirtingose kultūrose ji vis kitokia: tai, kas tam tikrose vietose ir tam tikromis epochomis buvo laikoma iškrypimu, kitu laiku ir kitoje vietoje jau nelaikoma. Pavyzdžiui, homoseksualumas: aš prisidėjau prie to, kad jis nebebūtų priskiriamas dorovės iškrypimams. Visuomenė jį laikė patologija, o aš ne. Nors iš pradžių bandžiau jį gydyti pacientų prašymu, bet greitai įsitikinau, kad šie bandymai beprasmiški.

Jus visuomet kritikavo už tai, kad per daug kalbate ir galvojate apie penį...

Išties, šie priekaištai man nenauji. Tokie kritikai ištrina iš psichoanalizės psichoseksualumo vaidmenį ir reikšmę paversdami žmogų vien tik santykių subjektu. Kad ir kaip mano priešininkai neigtų seksualumo vietą žmogaus gyvenime, nei paneigti, nei bent jau "prijaukinti" jo neįmanoma. Šis instinktas tamsus ir keliantis nerimą. Tai mūsų dalis, kuri mus baugina, o šių dienų dorovės normos bando užmaskuoti šią Eroso pusę.

Prancūzų psichoanalitikas Jean-Pierre Winter

Tačiau galbūt seksualumo vaidmuo žmonijos raidoje išties pasikeitė? Seksualinės revoliucijos padarė savo, mes gyvename laisvoje visuomenėje...

Tai dar vienas klaidingas požiūris. Nepaisant to, kad lytinis dorovingumas stipriai pasikeitė ir daugelis buvusių baimių dingo, mes negalime tvirtinti, kad visos vyrų ir moterų problemos, susijusios su seksualumu, išspręstos. Be to, turiu jus nuliūdinti: mano atradimų esmė ta, kad iš principo neįmanoma išvengti giluminių vidinių konfliktų, susijusių su vaikų seksualumu ir jo pagimdytomis fantazijomis. Tai tie patys konfliktai, kuriuos įveikdamas kūdikis tampa vaiku, vaikas - berniuku arba mergaite, o šie - vyru ir moterimi.

Depresija - mūsų laikmečio rykštė. Bet jūs apie ją nerašėte.

Klystate. Aš ja visuomet domėjausi, tik vadinau neurastenija. Sunkioms jos formoms netgi taikiau praeityje garsų terminą "melancholija".

Manydamas, kad neurozę galima gydyti vaistais, jūs išpranašavote antidepresantų ir trankvilizatorių atsiradimą.

Iš tiesų aš maniau, kad medikamentai greitai ims gydyti neurozes. Tačiau tai buvo tokiu mano gyvenimo periodu, kurį pavadinčiau antifroidišku - jis buvo susijęs su mano aistra kokainui, su nusivylimu dėl negatyvios terapinės pacientų reakcijos, kurie puolė mane tik todėl, kad buvo arti išgijimo. Man nuo to tiesiog sviro rankos!

Tai buvo klaida: nors vaistai ir padeda pergyventi sunkius laikotarpius, nuslopinti nerimą, jie vis tiek nieko ir niekada neišgydo. Aš, beje, nenumačiau, kad vartotojiška visuomenė prisigalvos sau ligų tik dėl to, kad galėtų palaikyti farmacijos pramonę: ritalinas neva gydo vaikų hiperaktyvumą, viagra - impotenciją ir t. t. Kiekvienam konkrečiam psichikos sutrikimui atrasi vis kitą preparatą.

Bet mano teorija visai apie kitką: manau, kad daugelį problemų pagimdo psichinis konfliktas, o jį galima išryškinti ir išnagrinėti žodžio dėka.

Ką jūs manote apie kitokias nei psichoanalizė terapijos formas?

Aš atsisakau kautis su šiais metodais, kurių pagrindas paprastai būna biheviorizmas, kognityvizmas, o tai dažniausiai jungia "neurobiologijos" etiketė.

Aš pats, beje, pagal išsilavinimą neuropatologas. Bet vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad šios metodikos nėra naujos. Biheviorizmas - viena iš seniausių egzistuojančių technikų. Nuo neatmenamų laikų žinomi bandymai gydyti žmones keičiant jų elgseną. Tokios terapijos formos galbūt padeda, bet jeigu kam nors tampa geriau, tai ne dėl susitikimo su terapeutu. Nesvarbu, kokia "teorija", svarbiausia - perkėlimo efektas: pacientas įsivaizduoja, kad jo analitikas arba psichoterapeutas žino apie jį daugiau negu jis pats. Ir ši iliuzija, būtina tam tikram laikui, yra pasveikimo sąlyga. Tarp dviejų žmonių vyksta tai, kas yra "meilės" kompetencija, ir tai gali sukelti terapinį poveikį.

Manau, kad žmonijai visada reikės ir paviršutiniškų psichoterapijos metodų greitam rezultatui pasiekti, ir giluminio psichikos paslapčių pažinimo, nors šiuo keliu ir eina tik mažuma.

Tiesa, stresai, psichinės traumos ir nepasitenkinimas šiuolaikiniu gyvenimu daugelį priveda prie supratimo, kad kiekvieno žmogaus vidinis pasaulis kur kas didesnis ir sudėtingesnis nei atrodo. Tai tampa kelio pradžia į kitą savąjį "Aš". Vienas iš tokių kelių yra psichoanalizė.

Kokias savo klaidas pripažįstate?

Aš negalėjau net įsivaizduoti, kad išlieti širdį gulint ant psichoanalitiko kušetės gali būti malonumas ir kad kai kurie žmonės norės tęsti analizę be galo be krašto. Juk tai, kad jūs reguliariai ir neapibrėžtą laiką susitinkate su tuo, kuris jus išklauso, iš esmės prieštarauja tam pamatui, ant kurio aš stačiau savo metodą. Man buvo aksioma, kad šią ypač skausmingą procedūrą visi norės kuo greičiau užbaigti - tai yra pasveikti. Deja. Aš, matyt, klydau.

Informacija

Z. Froidas gimė mažame miestelyje Freiberge Austrijos imperijoje (dabar Čekija) 1856 m.
Z. Froido tėvas Jakobas buvo vilnos pirklys. Motina Amalia Nathanson - 20 metų jaunesnė už savo vyrą. Jai buvo 21-eri, kai gimė pirmagimis Zigmundas. Turėjo tris brolius ir penkias seseris. Nuo penkerių metų gyveno Vienoje.
Froidas pasirinko medicinos studijas Vienos universitete.
Domėjosi histologija ir neurofiziologija. Baigęs studijas, vertėsi privačia medicinos praktika Vienos ligoninėje. Vėliau mokslus tęsė Paryžiuje, Berlyne.
Grįžęs į Vieną, vedė Martha Bernays, su ja susilaikė 6 vaikų.
Froidas tyrė seksualumo formavimąsi, vaikystės svarbą psichikos raidai, moksliškai pagrindė pasąmonės buvimą. Domėjosi hipnoze, vėliau jos atsisakė ir perėjo prie laisvų asociacijų metodo bei sapnų analizės.
Ketvirtą savo gyvenimo dešimtmetį Froidas rimtai užsiėmė savianalize, nes turėjo įvairių psichosomatinių sutrikimų, įkyrią mirties baimę bei kitų fobijų. Tyrinėjo savo sapnus, vaikystės prisiminimus ir savo asmenybės vystymosi dinamiką.
Mirė psichoanalitikas 1939 m. rugsėjį.