Išrankūs valgytojai

Vis daugiau žmonių atsisako mėsos produktų ir pereina prie vegetarinės mitybos. Kas juos skatina tai daryti?

Mitybos įpročius iš dalies lemia ir kultūra, tradicijos. Pavyzdžiui, Indijoje beveik kas antras gyventojas - vegetaras. Europoje didžiausi vegetarai - britai. Didžiojoje Britanijoje beveik keturi milijonai (6 proc. visų šalies gyventojų) yra vegetarai, o raudonos mėsos visiškai nevartoja kas dešimtas gyventojas.

Londono prekybos centruose nesunkiai rastumėte ne tik vegetariškų dešrelių, bet ir vegetariško šunų maisto. Vis dėlto Jungtinėje Karalystėje mėsos atsisakymas mažai ką turi bendra su šimtametėmis tradicijomis - čia didžiausias jo bumas prasidėjo pasėjus paniką dėl galvijų kempinligės protrūkių.

Tyrimai rodo, kad beveik 80 proc. vegetarų mėsos atsisako dėl sveikatos. Didžioji dauguma mini ir moralines paskatas - nenorą prisidėti prie gyvūnų žudymo. Šios vegetarizmo priežastys gali skambėti nekaltai ar net tauriai. Tačiau po plačiu ir spalvingu sveikatos skėčiu dažnai slypi ir siekis sulieknėti, pakoreguoti savo netobulą figūrą. O čia jau kaip ledas prieš skaisčią pavasario saulę ima tirpti riba tarp sveikuoliškumo ir liguistumo.

Vegetarizmas kaip polinkis į valgymo sutrikimus

Kaltės jausmas pavalgius - vienas iš valgymo sutrikimų požymių. Ištyrus vegetares paaiškėjo, kad pavalgiusios jos kur kas dažniau dėl to graužiasi nei kolegės, valgančios ir mėsą. Pastebėta, kad mėsos nevalgantys studentai taip pat labiau susirūpinę dėl savo svorio ir išvaizdos. Vegetarai, palyginti su mėsėdžiais, žymiai dažniau atsako, kad jei būtų galimybė, visą savo dienos racioną pakeistų viena mitybos poreikius patenkinančia tablete.

Tyrimai rodo, kad tiek paaugliai, tiek suaugę vegetarai nuo nekontroliuojamo persivalgymo kenčia keturis kartus dažniau nei mėsėdžiai. Kartu jie linkę leistis į sveikatai pavojingus mitybos eksperimentus: tikriausiai esate girdėję apie kopūstų, obuolių dietas, kai savaitę ar ilgiau valgomas tas pats maisto produktas, ar dar ekstremalesnes - pavyzdžiui, vadinamąją miegančiosios gražuolės dietą, kai dienų dienas stengiamasi tiesiog pramiegoti.

Suomijos mokslininkai pastebėjo, kad iš sergančiųjų depresija būtent vegetarėms būdingos sunkesnės jos formos. Suomės vegetarės ir pasitiki savimi mažiau nei mėsą valgančios moterys.

Vegetarizmas pats savaime jokiu būdu nėra valgymo sutrikimas. Vis dėlto radikalus mėsos atsisakymas gali signalizuoti didesnę tokio sutrikimo riziką. Kraštutinis tam tikrų maisto, ypač kaloringesnio, rūšių vengimas pagrįstai laikomas vienu iš nervinės anoreksijos diagnozavimo kriterijų. Svarbu pabrėžti, kad anoreksijai būdingas visas požymių spektras: ji negali būti diagnozuojama sveikam žmogui, nutarusiam būti vegetaru. Kilus įtarimams dėl nervinės anoreksijos, rekomenduojama atkreipti dėmesį ir į šiuos požymius:

* ryškus svorio kritimas;

* nuolatinis domėjimasis svoriu, maistu, kalorijomis, maisto riebumu ir dietomis;

* dažnos kalbos apie savo storumą ar antsvorį, nors svoris krinta;

* nerimavimas dėl galimo svorio priaugimo;

* alkio neigimas;

* mitybos ritualų susidarymas (pvz., maistas valgomas tam tikra tvarka, ilgai kramtoma, maistas perdėliojamas lėkštėje ir t. t.);

* nuolatinis situacijų, susijusių su maistu vengimas;

sekinantis, nelankstus sportavimo režimas - oro sąlygų, nuovargio, ligos ar susižeidimų nepaisymas, vadovavimasis poreikiu "sudeginti" suvartotas kalorijas;

* atsiribojimas nuo draugų ir mėgstamos veiklos.

Moralusis vegetarizmo veidas ir paradoksalioji mėsa

Antra pagal dažnumą mėsos atsisakymo priežastis - moraliniai principai, siekis neprisidėti prie žiaurumų žudant gyvūnus maistui.

Tyrimai rodo, kad teigiama nuostata gyvūnų atžvilgiu yra susijusi su teigiamu požiūriu į žmones, gebėjimu įsijausti ir suprasti jų požiūrius ir būsenas. O savo ruožtu Denverio universiteto profesorius Frank Ascione net kelių tyrimų rezultatais grindžia teiginį, kad žiauriai su gyvūnais besielgiantys asmenys yra linkę tokį elgesį perkelti ir į santykius su vaikais ar moterimis. Nejaučiantis gyvūno patiriamų kančių asmuo sunkiau geba suvokti ir kito žmogaus skausmą.

Mokslininkai palygino gyvūno ir žmogaus patiriamą skausmą stebinčių vegetarų ir mėsėdžių už empatiją atsakingų smegenų sričių aktyvumą. Kaip ir tikėtasi, vegetarų šios smegenų sritys buvo aktyvesnės žiūrint tiek į sužeisto paršelio, tiek kelį nusibrozdinusio berniuko nuotraukas.

Vieni žmonės gaili gyvūnų ir dėl to tampa vegetarais, kiti, nors jaučia panašius jausmus, neatsisako senų mitybos įpročių. Kaipgi atsisakysi cepelinų su spirgučiais?!

Pasaulyje daugybė žmonių jaučia dviprasmiškus jausmus, tačiau toliau valgo mėsą. Toks reiškinys net turi pavadinimą - mėsos paradoksas. Mėsos valgymas kelia įtampą, tačiau žmogus nebūtų žmogus, jei nesiektų jos atsikratyti aplinkiniais keliais.

2010 metais Kento universitete atliktas tyrimas atskleidė, jog įtampos valgant mėsą dažnai atsikratoma tiesiog neigiant mintį, kad mirtis gyvūnui sukėlė kančią. Tyrimui vadovavęs daktaras Loughanas teigia, kad jei kyla būtinybė keisti savo elgesį (nebevalgyti mėsos) ar pakoreguoti savo moralines nuostatas, didžioji dauguma pasirenka pastarąjį kelią. Atsisakyti skanių patiekalų nėra lengva, todėl lengvesnis kelias - pakeisti požiūrį ir ramia sąžine sėstis prie stalo. Dažnai taikoma paradokso sprendimo taktika vadinama tyliuoju neigimu, kai vengiama bet kokių minčių apie tai, kad ant stalo garuojanis kepsnys kažkada buvo kiaulė, o vištienos maltinukai - višta. Vienas iš bitlų Polas Makartnis yra pasakęs, kad jei skerdyklų sienos būtų stiklinės, kiekvienas taptų vegetaru. Vis dėlto masinio vegetarizmo būtų galima tikėtis tik jei įstiklintos skerdyklos akis badytų stovėdamos tiesiai po namų langais. Kitaip viršų greičiausiai ir toliau imtų visagalis neigimas.

Intelektualieji vegetarai

Prieš kelerius metus plačiai nuskambėjo britų tyrimas, atskleidęs intelekto ir pasirinktos mitybos ryšį. Mokslininkai, dar aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išmatavę daugiau nei 8000 dešimtmečių britų intelektą, po dvidešimties metų pasiteiravo apie jų mitybos įpročius. 366 iš jų atsakė esantys vegetarai. Palyginus dabartinių vegetarų ir mėsėdžių intelekto koeficientus, paaiškėjo, kad vegetarų vyrų intelekto vaikystėje koeficientas vidutiniškai buvo 106, o mėsėdžių - 101. Moterų - atitinkamai 104 ir 99 vegetarų naudai. "Protingesni asmenys labiau rūpinasi savo sveikata, todėl, tikėtina, daug dažniau apsvarsto vegetarizmo galimybes", - tyrimo rezultatus aiškina Catharine Gale. Vis dėlto į klausimą, kiek pati vegetarinė mityba gali veikti intelektą, vis dar neatsakyta. Tiesa, Nobelio literatūros premijos laureatas prisiekęs vegetaras Bernardas Šo dar XIX amžiuje karštai teigė, jog neįmanoma, kad jo erudicijai peno suteiktų karvės.

Evoliucinės psichologijos šalininkai nėra linkę sutikti su šio tyrimo rezultatais. Jų manymu, intelektualesni žmonės tiesiog yra linkę elgtis kitaip nei dauguma. Ir tai nebūtinai susiję su domėjimusi sveika mityba. Trumpam įsivaizduokite akmens amžiaus bendruomenę, kur kiekvienam asmeniui svarbu gauti pakankamai šaknelių, riešutėlių ar sumedžiotos mėsos, kad prasimaitintų pats, o idealiu atveju pasirūpintų ir savo palikuonimis. Nuolatinę galimybę gauti šių išteklių galėjo užtikrinti priklausymas tam tikrai grupei, kurios nariais tapdavo toli gražu ne kiekvienas - kandidatas nors kiek turėjo būti panašus į daugumą. Didžiulė bausmė, jei tave atskiria nuo grupės, o kartu ir nuo bendrų maisto išteklių. Tai supaprastintas pavyzdys, tačiau nėra abejonių, kad priklausymo grupei mechanizmas žmones veikė tūkstančius metų. Jo reikšmė neblėsta ir dabar. Vis dėlto kuo intelektualesnis asmuo, tuo didesnė tikimybė, kad reikalingais resursais jis gali apsirūpinti ir savarankiškai. Toks žmogus gali sau leisti nepriklausyti grupei ir atstovauti keliems procentams šalies vegetarų. Mokslininkų Kobe Millet ir Zygfrid Devit teigimu, aukštesnio intelekto žmonės kaip tik sąmoningai siekia išsiskirti. Paklausti, ar nustotų dėvėti tam tikro stiliaus drabužius, jei panašiai imtų rengtis ir kiti, dauguma intelektualų atsako teigiamai. Kitų tyrimų rezultatai atskleidžia, kad kuo aukštesnis intelektas, tuo didesnė tikimybė, kad asmuo yra ateistas ar laikosi netradicinių politinių pažiūrų.

Maistui išrankūs ne tik vegetarai

Tarp pažįstamųjų nesunkiai rasite žmonių, nevalgančių tam tikrų produktų: vienas negeria pieno, kitas nevalgo grybų, svogūnų, nemėgsta bananų ar nepakenčia žuvies. Iš kur atsiranda tokių skirtumų?

Vaikai dažnai bijo valgyti dar niekad neragautą maistą. Ištyrus dvynius pastebėta, kad tokia baimė gali būti ir genetiškai paveldima, nes paprastai ji pasireiškia abiem dvyniams. Vis dėlto vienareikšmių atsakymų į tai, kaip susiformuoja baimė valgyti tam tikrus maisto produktus, mokslininkai dar neranda. Ramina tai, kad didžioji dauguma vaikų iš šios baimės išauga.

Kitas mūsų išrankumo maistui aiškinimas grindžiamas skonių receptorių skirtumais. Pastebėta, kad žmonių skonio receptoriai nevienodi. Kaip skiriasi regos aštrumas, taip skiriasi ir skoniai: dalis asmenų išvis nejaučia kartumo, o dalis jį jaučia labai stipriai. Tad visai natūralu, kad pastarieji tiesiog negali pakęsti kavos, alaus ar juodo šokolado.

Nevalgyti tam tikrų maisto produktų gali paskatinti ir liūdni vaikystės potyriai. Nevilties apimtų tėvų bandymai ką nors sumaitinti prievarta, grasinant, kad nesuvalgius pagrindinio patiekalo nebus deserto ar tiesiog nebus galima pakilti nuo stalo, dažniausiai tik pablogina situaciją. Kitą kartą ant stalo vėl garuojanti grikių lėkštė neatrodys gundomai, o tik signalizuos, kad viskas ir šįsyk baigsis pykčiais. Tokiais atvejais gelbsti universalūs ginklai - atkaklumas ir kantrybė. Tyrimais nustatyta, kad vaikams gali prireikti bent 15 kartų paragauti, kol jie pamėgsta naują produktą. Deja, tėvų kantrybės atsargos dažnai išsenka anksčiau.

Siekiantiems greitesnio rezultato siūloma pasitelkti kūrybiškumą. Tarkime, valgyti nemėgstamą, bet reikalingą maistą gali padėti jo maišymas su mėgstamais produktais. Pavyzdžiui, iš pradžių daržoves galima apibarstyti cukrumi ir jo kiekį tolydžio mažinti, o galiausiai visai atsisakyti. Panašiai įprantame gerti kavą - iš pradžių mėgstame silpnesnę, vėliau pereiname prie stipresnės. Amerikiečių mokslininkas Beauchamp ir su kolegomis dar prieš 30 metų apribojo tiriamiesiems per dieną suvartojamos druskos kiekį. Po penkių mėnesių tokio eksperimentavimo tyrimo dalyviai mieliau rinkosi valgyti mažiau druskos turinčius patiekalus, nes visi kiti jiems atrodė per sūrūs. Ta pati schema galioja ir mažinant cukraus kiekį arbatoje ar kitus nelabai pageidaujamus, bet vis dar taip mėgstamus produktus. Paeksperimentuokite ir jūs. Nustebsite, koks lankstus yra skonis.