Na, neteisingą, pasibaisėtiną mitybą turbūt lemia ir šeimos valgymo įpročiai bei tradicijos. O tas lietuviškas vaišingumas yra piktybiškas; kaip rašė vienas klasikas, mus tol vaišina dičkukuliais, kol pasijunti ant dičkukulio besėdįs. Pamenu, jokių pastabų iš gimdytojų nesulaukdavau, kai sulapnodavau kilogramą bananų ar dėžę šokoladinių saldainių. Gausybė maisto turbūt buvo ir tėviškos meilės apraiška. Taip stačiausi sau vienatvės narvą, nes juk neisi, būdama tokia tešlė, į diskoteką. O dvasios grožis - tai toks efemeriškas dalykas... Šiandie stresas ir depresija - tokie įkyrūs ir dažni svečiai, kad imi mūryti aplink save lašinių tvirtovę, "gelbėjimosi liemenę". Gal ir pasijunti saugesnė nuo išorinio pasaulio, gali atidėti nemalonius susitikimus ar išvengti problematiškų asmeninių santykių tuo pretekstu, kad reikia iš pradžių atgauti "žmogišką išvaizdą", o paskui jau žmonėtis. Bet nuo savęs nepasislėpsi! Po torto būtinai užsinori silkės sūrymo, paskui keptų bulvyčių su lašinukais ir ko nors "lengvo", tarkim, apelsinų, o hepiendui tinka batonas. Nes jau ir taip viskas prarasta. Ak, kiek laiko beprasmiškai praleidi, įsivaizduodama, kaip nusimesi tą asilės arba Šagrenės odą, ir išnirsi princese, kaip nutolsti nuo prasmingesnių ir vaisingesnių tikslų bei užsiėmimų... Gal Balzakas ir sėkmingai rašė, prisikirtęs žvėrienos kepsnių, bet daugelis žmonių kaip tie cirko žvėreliai, įmantresnių triukų parodo tik būdami alkani.
Studijų metais, menu, kad užteko valios per dieną sučiaumot dešrelę su garstyčiomis ir duonos rieke, kaip ožkai karstytis po Kryžių kalną, asketiškai medituoti katedroje, vargonų koncerte, užsiganėdinti dvasios penu. Bet po tokio mazochizmo protrūkio, paprastai grįžus iš pasimatymo su mylimuoju, ar po stipkės, nusipirkdavau tortuką, ir pradėdavau jį doroti dar neuždarius krautuvės durų. Prisikirsdavau kepsnių "Lokio" restorane, lyg taip galėtum pajusti būties pilnatvę, užmušti kompleksus, ir vėlgi atidėti kokius svarbius strateginius veiksmus. Žavu, ar ne? Kurso draugė Eva niekad nebuvo stora, tik stambokų kaulų, bet net kelionėje ištverdavo pakramsnojusi kokį nekaltą, t.y. neriebų pyragaitį. Ji sirgo anoreksija. Su bendrabučio kambariokėmis kaip tyčia visos vieną dieną gaudavome siuntinius iš namų: su dzūkų grybais ir kumpiais, aukštaičių sūriais ir viščiukais, klaipėdietiškos menkės kepenėlėmis. Žinot, kuo baigdavosi "kanibalų puota"? Gerdavome vidurius laisvinančias tabletes arba tiesiog susigrūsdavome gerklėn ranką iki alkūnės. Arba iki dusimo šokdavome kambaryje, apsiavusios žieminiais batais ir kailiniais; kaip dar nesumąstėme užsidėti dujokaukių? Kaip bebūtų keista, anų dienų anorektikė, patenkinusi savo libido bei profesines ambicijas ir pagimdžiusi tris vaikus, dabar atrodo kaip Afroditė. Ji aktyviai sportuoja, o likusį celiulitą riebalus turbūt sudegina stambios firmos vadovės rūpesčiai ir atsakomybė. Gražioji bulimikė Rita, iš tiesų tik stamboka, vikingų moters tipo mergina - nusižudė. Aš vis dar be pusiausvyros - tai plečiuosi, tai traukiuosi, kaip ir kitos gyvenimo problemos. Ar ne todėl tokia "masine psichoze" daugeliui mūsų tapo lėkštokas "Bridžitos Džons dienoraštis?", kad ir pačias veikliausias, dvasingiausias moteris užvaldo visuomenėje prigiję grožio stereotipai? Net atrodo, kad valgyti šokoladą yra didesnė nuodėmė už neištikimybę. Kai vienam psichiatrui leptelėjau, jog kūnas - tai mažiausia, ką gali vyrui duoti moteris, jis tarstelėjo: "Tik nenuvertink savo kūno..."
Mūsų kūnas - beprotiškų ir džiugių potyrių erdvė
Man įdomios pasirodė norvegų psichiatro Fino Skarderudo analizės. Savo knygoje "Nerimas" jis rašo: "Tinginiui turėtų būti sunku suvokti pasaulį. Aplink apstu pastangų. Entuziastiški kūnai gyvenimą kuo nors paįvairina. Kraštutinumai gali įgauti įvairių formų. Vieniems tai krytis nuo bokšto, prisirišus guma. Kitiems - įstengti nubėgti dar kelis kilometrus. Tretiems - beveik mirtinai nusibadauti. Tai pamišėliški kūnai". Jis nuolat bendrauja su pacientais, turinčiais valgymo sutrikimų.
Jis labai įdomiai rašo apie anorektikę, kuri jautėsi kažkuo, palaipsniui nykdama ir virsdama niekuo, pačiai sau - unikumu, turinčiu "kažką, dėl ko verta degti". Bijojo tapti nereikšminga, "įprasta". Kai mokykloje buvo protingiausia, šeimoje pasiaukojanti - niekas už tai jos negirdavo. Psichiatras jos klausė: "Ar nematai kitų savo bruožų, kurie leistų tau kuo nors pavirsti? Jis teigia, jog valgymo sutrikimai išgyvenami kaip nekontrolė - ir maisto, ir afektų. Kad įgautum daugiau kontrolės, linkstama prie maisto ir kūno kaip prie instrumentų. Kontrolės stygius - sumišę jausmai nusakomi kaip vidinis chaosas.
"Z. buvo persirijėlė. Kai ji buvo paauglė, jos svoris svyravo kaip jojo žaislas. Tačiau po begalybės liesėjimo kursų ji nebeištvėrė tokio griežto gyvenimo būdo. Tai buvo vienas iš daugelio atvejų, atskleidžiantis liesėjimo pramonės sėkmės paslaptį - ji nesėkminga. Ji neveiksminga, taigi taip sukuriamas amžinas jos poreikis. Tai ne sprendimas, o dalis problemos. Z. buvo gromuluotoja, ji visą parą užkandžiavo. Vemti nebandė, gal tik keletą kartų. Ji susitaikė su maistu, išgyveno gėdą, ir jos poreikis nuslopinti savo nevisavertiškumo jausmus per maistą dar labiau sustiprėjo. Taip visa klostėsi, ji nesugebėjo kontroliuoti. Gyvenimas tapo pragaru, tačiau ji buvo patenkinta savo apetitais. Iš tikro ji buvo žaisminga ir gyveno aistringai. Ir seksualumas jai pasitarnaudavo - "esu sultinga". Vyras ją atstūmė, nenorėdamas "dulkinti riebalų kalno". Ir ji daugiau nebenusirengdavo. Geri draugai prikaišiodavo, kad ji ant patiekalų pila padažą; nuo to laiko ji pildavosi jo daugiau. Užsispyrimas, kad ir kaip ten būtų, yra gyvybės ženklas", - rašo gydytojas.
Pas psichiatrą moteris atėjo, nes gal jai paprasčiausiai norėjosi permainos, o gal norėjo būti žmonių priimta visa, su visais savo riebalais. "Gal jai tų riebalų reikėjo, juk gyvenimo žiemos šaltos? - klausia gydytojas. - "Gal reikėjo pagalbos, kad galėtų savo dėmesį nukreipti nuo varginančio domėjimosi išore ir sutelkti jį į kitas vertybes? Mes pradėjome. Praėjo vieneri metai, ji suliesėjo. Viskas gerai. Tačiau paskui užplūdo galvojimai. Ar ji tapo savimi? Ar tokia turėjo būti? Ar įgavo daugiau jėgų prisitaikyti? Gal jos antsvoris visai nebuvo ji, gal tai buvo reakcija, nesąmoningas protestas, judėjimas priešinga kryptimi, neatliepiant kitų žmonių lūkesčių. Giliau pagalvojęs, manau, kad Z. pateko ten, kur ir turėjo, - į laisvesnio gyvenimo pradžią".
Tapti vertingam
Norvegas Finas rašo, jog pažįsta daugybę nusipenėjusių žmonių, kuriems maistas yra ir jų prieglobstis. Valgyti yra neblogas būdas užsimiršti - užmiršt kitus, vakarykštę dieną ir rytdieną. Lieku tik aš ir maistas intymioje draugijoje. Kai kuriems nutukimas gali būti pasitraukimas iš rinkos, kur nurodoma, kas normatyvu ir kas seksualiai patrauklu. Jei žmogus, pavyzdžiui, išgyveno kraujomaišą ar išprievartavimą, tai gali būti tinkamos priežastys pasitraukti iš seksualinio gyvenimo scenos. Valgymas daro žmogų bejausmiu. O kartais jis savęs nepažįsta ir nežino ko nori. Kartais žmogus jaučiasi šlykštus savo vidumi, tad ir nutukėlio išorė prie to dera. Valgymo sutrikimas gali būti santykių pakaitalas. Atsiribojimas nuo galimų pralaimėjimų bei atstūmimų.
Apie Z. analitikas rašo: "Valgymas jai buvo ir protestas prieš privalėjimą gyventi pagal tai, kaip ją vaizduojasi kiti. Jie norėjo turėti vieną jos versiją, o to, jos nuomone, nebuvo nusipelnę. Z. buvo suskilusi. Ji norėjo numesti svorio, tačiau kai ėmėsi dar kartą gydytis, pajuto praradusi save ir leidusi kitiems laimėti. Maistas, kai nyku, yra geriau nei nieko. Valgyti yra užpildyti tuštumą. Kuo daugiau savo pojūčių ji įvardijo, tuo smarkiau blukino simptomų galią pačiai sau. Toks kalbėjimas gali atverti tai, ko ilgimasi ar ko trūksta bendraujant su gyvais žmonėmis".
Gydytojas pasiūlė moteriai rašyti dienoraštį apie persivalgymo gerąsias ir blogąsias puses.
Štai kaip ji išsilieja grafoje "Už": "Tavo šiluma yra vienintelis saugus apkabinimas, kuriuo aš galiu pasitikėti. Ekstatiškas, bukas skausmas, kurį man sukeli, yra geriau už tuščią nieko jausmą, su kuriuo esu paliekama. Tik turėdama tave, galiu tikėti, kad aš galiu. Tu padedi man nesusipažinti su šlykščiu, neapsiginančiu mažu žmogumi, kokia aš esu. Tu mokai mane atlikti vaidmenis. Aš nežinau, ko prisipildyti, nes tu taip ilgai mane pildei".
Grafoje "Prieš" užrašyta: "Tu sugriovei mano gyvenimą. Tave sunku nešti. Neleidai pajusti pirmojo meilės sielvarto, vietoj jo atsiradai tu. Paverti mane įvykiu, visi turi apie mane nuomonę. Leidi man būti bailiai, atimi jėgas, jų nebelieka kitiems. Tu padedi išstumti viską, ką man reikia apdoroti, kad tapčiau sveikesniu žmogumi. Tu suteiki "lyg intymumą". Tai ne gyvenimas. Spręskime pačios.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą