Sigeris rekomenduoja ignoruoti visus stereotipus apie tai, kaip elgiasi meluojantysis. Psichologas tvirtina, kad tokie rodikliai, kaip akių kontakto vengimas ir nervingumas - nepatikimi. Vietoje jų specialistas siūlo pasinaudoti šiais būdais.
1. Pateikite žmogui klausimą ir stebėkite, kaip greitai jis atsakys. Kuo daugiau laiko jam reikia atsakymui, tuo didesnė tikimybė, kad meluoja.
2. Pakaitinkite emocijas sakydami: "Jeigu jus pagaus meluojant, - atleis". Kai kartelė pakeliama, melagiai dažniausiai pasiduoda.
3. Pateikite klausimą, kuris reikalingas atsakymo "ne" arba "taip" ir kartokite jį tol, kol gausite atsakymą. "Melagiai dažniausiai vengia atsakymo "taip" arba "ne". Jie stengiasi apsidrausti ir kalba abstrakcijomis.
4. Atkreipkite dėmesį į gestikuliacijos nebuvimą. Mąstymo procesas, būtinas meluojant, reikalauja daug energijos, kuri imama iš kitų kūno dalių. Taigi priešingai paplitusiai nuomonei, melagiai gestikuliuoja mažiau, o ne daugiau už kitus žmones.
5. Palyginkite žmogaus reakciją su jam įprastu elgesiu. Skirtumas gali išduoti melą.
Vyras prie kompiuterio: atgal į olą
Jis gali būti visiškai civilizuotas džentelmenas, tačiau pasodinkite jį prie kompiuterinio žaidimo - ir iš šiuolaikinio žmogaus jis pasidarys pirmykščiu. Ir tai visai ne juokai, o rimta mokslinė išvada, padaryta atlikus galvos smegenų veiklos tyrimus.
Stenfordo universiteto mokslininkai bandomiesiems uždėjo šalmus su elektrodais, prijungtais prie tomografų ir pasiūlė jiems pažaisti žaidimą, kuriame reikėjo užgrobti kuo daugiau teritorijos.
Rezultatai parodė, kad vyrų ir moterų motyvacija skirtinga. Eksperimente dalyvavusių vyrų smegenų veikla aktyvizuodavosi pagal užgrobtos teritorijos mastą. Žurnale "Journal of Psychiatric Research" tyrimo autorius darktaras Allenas Reisas priėjo prie išvados: "Mes turime teisę tvirtinti, kad vyrai dėl savo natūros į teritoriją žiūri pavydžiau. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, kokios lyties atstovai tradiciškai yra tironai ir užkariautojai."
Eksperimente dalyvausios moterys, nors ir perprato žaidimą bei pasiekė puikių rezultatų, taip įnirtingai netroško pergalės.
Polinkis kurti partiją - genuose
Padarę atradimą, jog genai turi įtakos seksualinei orientacijai ir polinkiui į rūkymą, mokslininkai, pasitelkę genetiką, dabar bando išsiaiškinti, kas lemia mūsų politinį pasirinkimą.
Rasta gana gundančių argumentų hipotezei, kad politinės pažiūros perduodamos genetiškai. Tarp tėvų ir vaikų pasaulėžiūros pastebima tvirta koreliacija. Mokslininkų atliktas dvynių iš vieno ir iš dviejų kiaušinėlių palyginimas leidžia tvirtinti, kad, be socialinio ir psichologinio tėvų poveikio, tam tikrą vaidmenį vaidina ir genetinis faktorius.
Kitą žingsnį žengė politologai iš Kalifornijos universiteto (San Diego): jiems pavyko atrasti geną, turintį įtakos žmogaus polinkiui dalyvauti rinkimuose ir stoti į partijas.
Panašu, kad žmonės, turintys vienokio tipo МАОА geną, balsuoja dažniau nei tie, kurie turi kitokį jo variantą. Piliečiai, turintys tam tikro tipo genų, kurių esama neuronų sienelėse serotonino 5HTT transporterio sudėtyje (ką tai reiškia, neklauskite), turi kur kas didesnį polinkį dalyvauti rinkimuose nei žmonės, kurių to geno tipas kitoks.
Tyrinėtojai James Fawler ir Christopher Doves paaiškino, kad mechanizmas yra maždaug toks: dėl streso poveikio smegenyse susidaro serotonino perteklius; jeigu jo nemetabolizuosi, - jis pradės naikinti neuronus. Žmonės, turintys "teisingą" geną МАОА ir 5HTT, pakelia stresą lengviau, nes jų organizmas geriau gamina medžiagą, būtiną absorbuoti ir suskaidyti serotoniną. O tie, kurie geriau susidoroja su stresu, geriau pakelia ginčus bei nervinę įtampą, be kurios nepasieina nei politinės pozicijos formavimas, nei rinkimai.
Lygiai taip pat žmonės, turintys aktyvų dopamino receptorių D2, dažniau stoja į partijas, nes nuo smegenų dopamino signalinės sistemos laipsnio priklauso socialinis elgesys. Tokie žmonės dažniau šliejasi prie įvairių junginių, taip pat ir politinių partijų.
Žinoma, tai nereiškia, kad mes funkcionuojame kaip robotai. Šie atradimai tik liudija, kad žmogaus imlumas visuomenės ir aplinkos įtakai iš dalies priklauso nuo genų, rašoma "The New York Times".
Parengė Liana Ambarcumian
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą