"Ką man daryti, jeigu su savo vyru negaliu susitarti nei dėl svarbių dalykių, nei dėl smulkmenų? Mūsų nuomonės visada skiriasi, mes visada ginčijamės ir neturime jokio bendro požiūrio... Ar įmanoma gyventi tokioje santuokoje? Galbūt mes per daug skirtingi? Ilona."
Tai labai paplitusi problema. Du žmonės ginčijasi: vienas mano vienaip, kitas - kitaip. Ir mumyse prabunda embriono balsas. Tai, kas mumyse vaikiška, kūdikiška, tarsi norėtų susilieti su partneriu, tapti vieniu. Esą kaip būtų gera, jei iš dviejų skirtingų požiūrių pasidarytų vienas. Toks yra karingojo infantilizmo veidas. O vaikystė gi, deja, baigėsi. Ir toks kompromisas - neurotiškas, nesveikas. Jis užmuša abi nuomones, ir abu autoriai lieka be nieko. Jūs tarsi sakote: "Aš užmerksiu kairę akį, o tu - dešinę. Būkime abu vienaakiai. Tarp mūsų harmonija."
Psichologų terminais, taip veikia vadinamasis gynybinis mechanizmas. Suaugęs žmogus iš mūsų dezertyruoja palikdamas kovos lauką vaikiškajai sąmonei.
Susiliejimas gali būti dviejų rūšių: pasyvusis ir aktyvusis. Pasyvusis tarsi sakytų: "Aš embrionas. Žinoma, tu teisus. Tu didelis, tu geriau žinai." Aktyvusis susiliejimas - tai oponento užsipuolimas su savo nuomone turint tikslą sunaikinti jo nuomonę: "Aš geriau žinau! Aš pakeisiu tavo požiūrį, nes mano nuomonė - teisinga!"
Bet kokį bandymą pakeisti kito žmogaus požiūrį psichologai traktuoja kaip neurotinšką troškimą susilieti.
Ką daryti? Ogi nieko. Taip ir gyvenkite. Dėl praktinių dalykų - tarkitės. Tarkitės žinodami, kad kito nuomonė - kitokia. Ir kad ji nepasikeitė. Ir jeigu jūs ką nors aukojate - tai tą darote sąmoningai, suprasdami, kad bet kokia auka yra tam tikra kaina už kai ką konkretaus, ko reikia jums, o ne duoklė archaiškam troškimui susilieti ir tapti vieniu su savo partneriu. Tokia auka - sąmoningas pasirinkimas, už kurį jūs pati atsakinga.
O tai ir yra sveikas kompromisas.
Polina Gaverdovskaja, psichologė psichoterapeutė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą