Kaip gimsta kentaurai

Nesu radikalioji feministė, trokštanti valdžios moterims, nei garsioji Rosi, montavusi bombonešį II Pasaulinio karo metais, nei karjeristė, pusiau patelė, plinkanti bulimikė dėl nepatenkinto libido.

Nebereikia kovoti už seksualinę laisvę, nes tai jau padarė mano močiutė. Bet naujosios moters rūšis nemano, jog jos žmogiškoji esmė ir vertė atsiskleidžia sekse.

Ji nebenori tenkinti vyrų lūkesčių, artimų absoliutui: falsifikuoti ir transformuoti savo kūną, būti panašia į Mergelę Mariją, motiną žindyvę ir paleistuvę. Turinčia būt apsukria, kad pasigautų vyrą ir sugebėtų jį išlaikyti, dėl jo kompleksų maskuodama savo poreikius ir intelektą, tam suteikdama ypatingą stilių. Moters vaidmenų sąrašas toks ilgas, jog bandymas tai įgyvendinti privestų prie šizofrenijos.

Ji atmetė psichoanalizę, nors tėtė Froidas save atvirai prilygino Koopernikui ar Mikelandželui, ir apibrėžė: "Anatomija - tai lemtis".

Naujoji Ieva nepavydi vyrui gležno penio, kurį reikia nenuilstamai merginti, kad išmestų savo balzganą turtą, nes tikrasis, nenuilstantis falas, visada budrus - tai moters lytis. Tai vyro seksualumas užspeistas baimių prarasti kontrolę ir priklausąs nuo genitalijų diktato.

Ne veltui apie moters lytis "Da Vinčio kode" prilyginamas Šventajam Graliui. Ieva pažadino savy pirmykštę plėšrūnės prigimtį ir nebėra niekieno valdoma auka.

Kaubojai ir terminatoriai

"Norint pagirti vyrą, užtenka pasakyti: "Tu - vyras!" Ir būti vyru - nesibaigianti viso gyvenimo kova. Tu sakai, kad nepatinka "mazgotės", arba vyrai, "iškastruoti valdingų motinų", ir netenkina vyriškumas, matuojamas sėkmės sekse ir intelekto varžybose, bei viršenybės prieš moterį matu. Neva atletai konstruoja kūną iš išorės, kompensuodami vidinį silpnumą", - provokuoja Adomas. Tai kas mano idealas? Klintas Istvudas. Na, ir tėtušis Hemas.

- Cha, cha... Kaubojus myli tik savo žirgą, alkoholį ir koltą. Su draugais kalbasi tik apie kovas, o kai pavojų kelia meilė moteriai, kaubojus ją palieka ir išvyksta ieškoti naujų nuotykių.

O Hemingvejus buvo tikras vyras! Jo veiksmo knygos ir gyvenimas - boksas, medžioklė, karas, gėrimas.

Tačiau tas nuolatinis brutalus varžybų geismas, nuolatinis siekis įrodyti savo vyriškumą privedė prie depresijos, perversiško draugų žeminimo, moterų engimo.

Kol tariamas grynas vyriškumas įgavo paranojos, autodestrukcijos - ir šūvio sau į galvą, - šaiposi Adomas. - Terminatorius Rembo nebeturi jokių silpnybių, antžmogio bendražygis - milžiniškas durklas, atstojantis jam amuletą arba falą (tad jis išlaisvintas iš labiausiai nekontroliuojamos savo dalies). Kaip ir iš jausminių saitų, baimės, skausmo. Bet juk tai - išsigimėlis, apgailėtina vyro parodija".

Motinos sterblė

Motinos meilė suteikia vaikui galimybę įgyti pirmąsias psichines struktūras, kurios ir yra prielaida atsirasti savigarbai.

Bet sugriuvo motinos didvyriškumo mitas. Jos meilė - sudėtinga ir netobula, priklausanti nuo daugybės veiksnių, nėštumo eigos ir asmeninės istorijos, ir tai anaiptol ne instinktas, priklausantis nuo jos "taurios prigimties".

Motinos myli "per daug", savo geidulingumu paversdamos berniukus maniakais ar androginais, arba "per mažai", paversdamos neurotikais.

Pasitaiko nuostabių, suteikiančių sūnui viską, kad būtų laimingas, netapdamas jos įsčių netekusiu padaru ir apsaugančių nuo frustracijų, kaltės jausmo pertekliaus. Deramas nuotolis, skiriantis jį nuo gimdytojos, lemia vyriškos tapatybės pojūtį ir paskesnius ryšius su moterimis.

Kad taptų vyras, jis privalės nustumti šalin tą žavingą vaiko pasyvymą, kai susiliedavo su motina į galingą visetą. Motina savo rūpesčiu pažadina berniuko juslingumą, išmoko pajusti malonumą ir mylėti savo kūną.

Įšventinimai

Archaiškos gentys manė, jog paauglį berniuką būtina paversti vyru - žiauriu kariu, išvalant jį nuo moteriškų fluidų, esencijų ir galių

. Štai bimin- kukusminų gentyje atimti iš motinų iniciacijai (įšventinimui į vyrus) berniukai, siaubo apimti, išrengiami, jų kūnai įtrinami geltonu laidotuvių purvu, kartojant užgaulias pastabas apie jų lytį. Patiria išbandymų, kurių metu plakami lazdomis, žalojami kelias paras.

Maitinami vimdančiu maistu, idant išsivalytų nuo moteriškų substancijų, susikaupusių nuo pat gimimo.

Skausmas ir siaubas priveda vaiką prie veik nepakeliamos kūno ir psichikos būsenos.

Po to inicijuojantys asmenys pjausto berniuko kūną, krauju vilgydami penį. Po to jiems suteikiamas vyriškas vardas ir įpjaunami smilkiniai.

Tokią beprotišką kainą tenka sumokėti, norint pereiti iš moteriško pažeidžiamumo būsenos į galingo vyro būvį. Nuo tos valandos berniukai nekalbės apie savo motiną, jos nelies, kol pasieks galutinę vyro būklę - patys taps tėvais.

Barujų ir sambių gentyje didžioji vyriškumo paslaptis, kurios neturi sužinoti jokia moteris, - jog "sperma suteikia vyrams galią padaryti taip, jog berniukai atgimtų vyrų pasaulyje ir tik jų dėka.

Toji švenčiausia paslaptis - jauni inicijuojamieji yra penimi vyrų sperma tam, kad užaugtų didesni už moteris ir gebantys jas valdyti. Manyta, jog žindant motinos pieną, berniukas sumoteriškėjo, o geriant vyriškąjį skystį, suvyriškėja.

Be stuburo

Vyras be tėvo - vyras be stuburo. Jeigu turi tėvą - jausminį invalidą, apsėstą konkurencijos, patenkintą savimi, agresyvų tironą, girtuoklį, sūnus gali išaugti smurtautoju ar moraliniu idiotu.

Jis rūko, geria, laksto motociklais, siekdamas tėvo pripažinimo, smurtauja vienas ar su gauja, nuolat persekiojamas pralaimėjimo baimės.

Gausėja ir "sutrikusių", kupinų pagiežos savo tėvui, atidavusių savo sūnų į diktatoriškos motinos nagus. Išvis stokojantys tėvo sūnūs negali susitapatinti su juo ir susikurti savo vyriškąją tapatybę. Jie lieka "motinos orbitoje", traukiami vien moteriškų vertybių

. Į savo tėtį ir savo vyriškumą žiūri motinos akimis. Jei ši mato vyrą kaip bejausmį, brutalų, apsėstą, sūnus susikuria suterštą tėvo įvaizdį ir atsisako būti toks, kaip jis.

Nedaugelis prisimena, kad tėtis laikė juos ant rankų ir glamonėjo, bet prisimena buvę baudžiami, patyrę patyčias.

Todėl nenuostabu, kad Amerikoje savaitgaliais miškuose renkasi vyrai, ieškantys savo tikrosios vyriškos prigimties. Keturiasdešimtmečiai, turintys padėtį visuomenėje, renkasi pasidalyti žaizdomis, "našlaičių" vargais ir išsako bendrą "tėvo troškulį".

"Minkštas" vyras

Kartais vadinamas "mazgote" - toks, kuris gera valia išsižada valdžios, pirmenybės, sutramdo savo agresyvius polinkius, atsižada karjeros siekių, kad šie netrukdytų jam pasiaukoti žmonai ir vaikams. Jis palankiai žiūri į lyčių lygybę visose srityse.

Sutuoktiniai - feministė ir "minkštas" vyras dalijasi visais namų rūpesčiais ir kuria demokratiją iki paskutinio milimetro, kaip tiksliai turi būti paskirstytos užduotys. Bet feministei žmonai nelengva su tuo taikstytis; ji primeta savo partneriui tokius reikalavimus ir elgseną, kurie jam svetimi.

Vyras jaučia, kad jo vyriškumas pažeistas, jo tapatybė svyruoja, ir dažniausiai tokia pora išsiskiria.

Norvegų rašytojas Knutas Faldbakkenas puikiai parodė abu vyro tipus, kietą ir minkštą, romane "Adomo dienoraštis" pasakodamas dviejų vyrų, susijusių su viena moterim, istorijas.

Kietas vyras - vagišius, kuris ima ir nieko neduoda. Jam rūpi tik emociškai apsiginti, o jo tariamai malonus elgesys maskuoja abejingumą. Ir vis dėl to jo šarvai įtrūkę: jam reikia alkoholio, kad būtų pajėgus erekcijai.

Minkštasis vyras, amžinas studentas taip priklausomas nuo herojės, jog egzistuoja tik jos dėka, kaip kūdikis, priklausomas nuo motinos.

Beje, ji išdresuoja jį šokti pagal savo dūdelę - "tą apgailėtiną būtybę, žmogišką ir išskydusią, kai nuolankumas ir švelnumas pranoksta ribas". Seksualinės lygybės šalininkas, jis nori likti bedarbis ir rūpintis namais, kol ji uždirba juodviejų pragyvenimui.

Praėjus kuriam laikui, moteris jo nebegerbia, jis tampa "nelaimingu šunimi".

Trečiasis, artimas mūsų dienoms, vyro modelis neneigia savo jausminių poreikių, tokių kaip moterų, tad neišsižada savęs, moteriškos savo dalies, nesužalodamas žmogiškumo.

Jis nepabrėžia būtinybės būti stipresniu už kitus, smurtauti. Ir nesistengia atrodyti išoriškai narsus, pasirengęs ištverti visus pavojus ir išbandymus, kai protas ir baimė skatina elgtis priešingai.

Kontūrai ryškėja

Atėjo laikas suprasti, jog už vyriškumo idealą sumokama didžiulė kaina.

Jis taps ne toks pavojingas psichinei sveikatai tuomet, kai bus liautąsi vyriškumą apibrėžti kaip priešingybę moteriškumui, kai išugdysime berniukams kitą vyriškumo modelį, kuriame pripažįstamas pažeidžiamumas, kūryba ir orumas.

Tuomet nebeskaitysime rašytojo išpažinties: "Kaip man bjauru būti vyru, su nesibaigiančiomis jo atsakomybėmis, jo kvailu bravadų pomėgiu.

Aš pažinojau vyro būsenos tironiją ir jos paspęstas pinkles. Neiššifruojamas, sutramdytas, ribotas, nejautrus. Virpanti nesaugumo masė...

O sunkiausia mano dalioje tai, kad vyro neišmoko mylėti. Tai paslaptis, prie kurios negali prisigauti. Kai moteris mus myli, jos jausmas mus kankina, palieka beginklius ir nugalėtus. Nes mes neturime nieko, ką galime duoti".

Taigi laukiame "mutanto" arba, psichoanalitikų terminais, "sutaikyto" vyro. Mokančio suderint savitvardą ir jautrumą. Atsisakantį karikatūriško vyriškumo (vyras turi būti žiaurus, plaukuotas ir smirdintis) ir susitaikantį su savo "moteriškąja puse". Mokantį intergruoti kitos lyties kitoniškumą tuomet, kai suranda save patį.

... Kai klausiau vyrų, kaip nusakytų moteriškumo esmę, iš visų atsakymų man labiausiai patiko šis: "Jos metamorfozės. Ir gyvybingumas. Turiu galvoje ne sugebėjusią išgyventi džiunglėse, nukritus lėktuvui ir suvalgiusią gyvatę, o - smalsumą ir meilę".