Paaugliai netgi filmuoja savo nusikaltimus ir juos kelia į internetą. „Vakaro žinios“ domėjosi, kas priverčia jaunuolius tapti brutaliais nusikaltėliais.
- Kas nulemia žiauraus paauglių elgesio protrūkius? - „Vakaro žinios“ paklausė Vaikų psichologės-psichiatrės Viktorijos GRIGALIŪNIENĖS.
- Vienos priežasties nėra, tačiau dažniausiai tai nulemia nepakankamas dėmesys šeimoje. Vien materialinių poreikių patenkinimo vaikui neužtenka, svarbiausi jo poreikiai - meilė, pripažinimas, saugumas. To negavus šeimoje, kaupiasi nepasitenkinimas ir pyktis.
Kita priežastis - kai vaikas neturi ribų - bet koks vaiko elgesys yra toleruojamas. Taip vaikas išmoksta, jog jis viską turi gauti.
Konkrečiu Jurbarko atveju reikia paminėti ir tai, kad įtariamasis lankė kovos menus. Tokie sportai neapsieina be pėdsakų. Atsiradus nervų sistemos pakitimams, šie žmonės negali kontroliuoti emocijų, greitai ir impulsyviai reaguoja.
- Šiandien dažnai girdime, kad jaunimas turi daugiau teisių nei pareigų?
- Jie turi ir teises, ir pareigas. Tačiau viskas priklauso nuo to, kiek ir kokių pareigų vaikui šeimoje suteikiama.
Vaikas, kaip ir tėvai, turi turėti pareigų, nes visi jie yra šeimos ląstelės. Jeigu tėvai nenustato ribų ir nenurodo tam tikrų pareigų, dėl to kaltas ne vaikas, o tėvai. Dažniausiai, paklausus tėvų, kokias pareigas turi jų vaikas, įvardijama tik viena pareiga - mokytis.
Jam nepaaiškinama, kad jis turėtų rūpintis savo kambariu, o jei pirmas parėjo, sutepti sumuštinį tėvams. Bet ne, jis sėdi alkanas, o grįžus mamai iš darbo, kelia triukšmą, kad visą dieną sėdi alkanas.
O tada, kai kažkas nutinka, ieškome kaltų. Dabar vieni kaltina partiją, kiti policiją. Bet prie kiekvieno paauglio namų policijos nepastatysime.
Žinote, apie tokius atvejus vienas švedų psichologas yra sakęs, kad mums reikėtų mokytis iš jų šalies, kuri pirmoji pasakė, kad į vaikų teises reikia žiūrėti labai liberaliai. Jie prisipažįsta, jog, nenubrėžę ribų, užaugino tironų kartą.
Dabar pas mus auga tironų karta, kai vaikai puoselėjami kaip gėlės ir iš jų nieko nereikalaujama. Tuomet jie žino tik savo teises.
- Istorija Jurbarke nėra nei pirma, nei paskutinė, kai Lietuvoje žiaurų nusikaltimą galimai padaro paauglys. Ar tokia agresija yra normali paauglystėje?
- Ne, tai nėra normalu. Nors paaugliams būdingas nesusivaldymas, nes brandos metu nėra hormonų pusiausvyros. Paaugliai dėl to greitai užpyksta, juos lengviau išprovokuoti. Tačiau nėra normalu, kad paauglys suluošintų savo klasioką.
Šiuo laikotarpiu tėvai turi vaikui padėti savo pavyzdžiu. Jeigu paauglys mato, kad jo mama ar tėtis, būdamas nepatenkintas, rėkia, paauglys supranta, kad ir jis gali taip elgtis, kovodamas už savo statusą. Tėvai šiandien per daug eksperimentuoja, vietoj to, kad kreiptųsi į specialistus pagalbos ir patarimo. Iki šiol tai yra gėda.
Informacinėje visuomenėje dabar daug kas nori būti visažiniais visose srityse. Jeigu tik galėtume, patys save operuotume. O paskui kaltiname mokyklą, mokytojus, draugus.
Bet jeigu vaikas tinkamai auklėjamas savo pavyzdžiu, jam draugai įtakos nepadarys.
Auklėjimas skiriasi nuo realaus gyvenimo
Psichologas, buvęs nepilnamečių reikalų inspektorius Vytautas Čepas sako, jog žiaurių paauglių buvo visais laikais, tačiau šiandien tai tampa norma. Kodėl? Todėl, kad apskritai pasikeitė vertybės, heroizmo samprata.
„Kiekvienas laikotarpis turi savo specifiką. Ypač ankstyvoje paauglystėje jaunuoliai dažnai būna žiaurūs. Atsimenu, kai anais laikais reikėjo aiškintis atvejus, kai sugavę benamį katinėlį, paaugliai padegė ir numetė nuo 9 aukšto.
Dabar agresija perkeliama ant žmonių. Dabartiniai jaunuoliai prisižiūri holivudinių filmų, kuriuose vaizduojami labai taurūs samdomi žudikai arba už artimo nužudymą kerštaujantis žmogus, bekeršydamas atima apie 20 gyvybių. Tai laikome kone norma, taip formuodami iškreiptą vertybių suvokimą“, - sakė V.Čepas.
Pasak psichologo, iš anksto įžvelgti galimus paauglių žiaurumo protrūkius įmanoma. Tačiau manantiems, kad potencialūs jaunuoliai nusikaltėliai auga tik asocialiose šeimose, specialistas prieštarauja: „Psichologiniai tyrimai rodo, kad vienos priežasties nebūna.
Žinoma, vaidmenį čia turi ir genai, tačiau net ir šeimose, kuriose vaikus auklėja tėvas, linkęs į sadizmą, gali išaugti padorūs vaikai.
Dažniau būna taip, kad lepūnėliai, kuriems viskas padedama ant lėkštelės, yra nepratę, kad jiems būtų neigiamai atsakoma. Jiems panorėjus, perkami nauji kompiuteriai, telefonai. Jie įpranta prie tokio gyvenimo. Susiklosčiusi situacija, kai mergina drįsta atsakyti jaunuoliui - pabudina žvėrį.
Tai yra tėvų kaltė, nes jų auklėjimas namuose neturi skirtis nuo visuomenėje tarpstančių papročių ir esamų sąlygų. Jeigu namuose auklėsi karalaitį, kitokiomis sąlygomis visuomenėje iš jo nieko gero nebus.
Suprantama, kad visos mamos rūpinasi savo vaikais, bet tai reikia daryti protingai.“
Informacija
2018 m. įtariami nusikalstamomis veikomis buvo 1128 nepilnamečiai. Iš jų 760 nusikaltimu kaltinami įtariamieji buvo moksleiviai arba studentai. 472 iš jų tuo metu mokėsi bendrojo lavinimo mokyklose.
Pas mus auga tironų karta, kai vaikai puoselėjami kaip gėlės
Tėvai daro klaidą nuo mažų dienų
Tėvų meilė, neabejotinai, turi būti didelė. Tačiau šiais laikais bandydami būti supertėveliais suaugusieji dažnai perlenkia lazdą. Nuo pat mažų dienų jie stengiasi daryti viską už savo atžalą, dirbti, kad šiam nieko netrūktų, ir netgi nepastebi, kai vaikas ima lipti tėvams ant galvos. O problemos prasideda jau nuo pat pirmų dienų.
Štai Klaipėdos Simono Dacho progimnazijos direktorės pavaduotoja ugdymui Daiva Šulcienė „Vakaro žinioms“ atvirai sako, kad dėl per dažno tėvelių lankymosi pamokų metu, teko keisti mokyklos vidines taisykles.
Mokykloje paskelbtas adaptacinis laikotarpis naujiems pirmokėliams, kuris užtrunka vieną mėnesį. Visą šį laiką tėveliai gali palydėti vaikus iki klasės ir iš jos pasiimti.
„Praėjus šiam laikui, prašome tėvų, kad vaikai būtų savarankiškesni. Todėl tėvai vaikučius gali palydėti iki mokyklos pirmojo aukšto vestibiulio ir pasiimti iš čia. Iš pradžių buvo šiek tiek nepasitenkinimo, nesupratimo, kodėl taip reikia, tačiau šiandien tėvai jau pripratę“, - sakė D.Šulcienė.
Ji sako, jog tėveliai, atvedę vaikus į pirmąją klasę, kartais turėtų labiau pasitikėti jais ir mokykla: „Kartais tėveliai perdėtai rūpinasi vaikais. Itin ilgi graudūs atsisveikinimai. Skubėjimas atnešti į klasę pamirštą vaiko penalą ar sportinę aprangą, nors tuo metu mokytoja jau veda pamoką.
Žinoma, visa tai iš didelės meilės, tačiau kai mokykla didelė ir vaikų - daug, tai ima trukdyti.“
Toks tėvų elgesys, kaip sako, D.Šulcienė, gali padaryti meškos paslaugą vaikams. „Taip, kartais gal vaikai per mažai savarankiški, tačiau kartais tėvai tik mano, kad jų vaikai nesavarankiški. Daugelis jų atvežami į mokyklą ir iš jos paimami automobiliais. Tad erdvės jų savarankiškumui pasireikšti ne tiek daug ir yra.
Tačiau tėvų lankymasis klasėse pamokų metu ne tik trukdo mokytojui, vaikas galiausiai pripranta, kad jam kažko nepadarius, tai bus padaryta už jį. Už jį bus ištaisyta jo padaryta klaida“, - sako pedagogė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą