Klaidingų įsitikinimų anatomija

Žmogaus kūnas kosmose susprogtų

Fantastiniuose filmuose neretai pasitaiko scenų, kai herojus atsiduria atvirame kosmose be skafandro. Auka būtinai susprogsta, ir dar su garsu, nors vakuume garso bangos nesklinda, o jos viduriai išlaksto į visas puses. Iš tiesų taip neatsitiktų. Žmogaus kūnas - labai tvari konstrukcija. Nors žmonės neturi kieto kiauto, kaip, tarkime, vabzdžiai, bet oda, kraujagyslių sienelės ir kaulai neleistų organams pajudėti iš savo vietų. Tiesa, be slėgio iš išorės, lygaus mūsų organizmo vidiniam slėgiui (1 atmosfera), vidaus organai truputį išsipūstų, dėl to gali trūkti kai kurie kapiliarai. Ypač padidėtų plaučiai ir virškinimo organai, nes jie yra pripildyti dujų. „Išsilaisvinęs“ deguonis greitai ištekėtų iš plaučių ir kraujo sistemos, išmestas į kosmosą žmogus netektų sąmonės, bet prieš tai galbūt pajustų, kaip jo viduje kažkas užverda: smarkiai sumažėjus slėgiui organizmo vidaus skysčiai virstų dujomis. Tačiau susprogdinti žmogaus jos negalėtų jau vien todėl, kad žmogaus kūne yra daugybė angų, pro kurias jos veršis laukan. Žmogus, per klaidą patekęs į atvirą kosmosą be skafandro, turi apie 90 sek. laiko grįžti į laivą (šis laikas sutrumpėja iki 15 sek. atsižvelgiant į galimą sąmonės praradimą). Po pusantros minutės užvirs nelaimėlio kraujas, bet to, dėl deguonies trūkumo nukentėjusios smegenys niekada nebeatgaus darbingumo.

Raudona spalva erzina bulius

Manoma, kad matadoras „užveda“ bulių, mojuodamas jam prieš nosį raudona skraiste. Deja, buliai, kaip ir dauguma kitų žinduolių, išskyrus primatus, tiesiog neskiria raudonos ir žalios spalvos. Spalvinis bulių matymas išsivystęs labai menkai, taigi matadoro skraistė jiems nieko ypatingo nereiškia. Gyvūnus įsiutina žmogaus staigūs judesiai ir špagos dūriai.

Šikšnosparniai yra akli

Šikšnosparniai tamsoje orientuojasi naudodamiesi echolokacija. Gyvūnėliai leidžia aukšto dažnio garsus (ultragarsą) ir „gaudo“ jų atspindį nuo aplinkinių daiktų. Jei garsas grįžo greitai, vadinasi, kliūtis yra šalia. Siųsdami labai daug tokių impulsų ir juos analizuodami, šikšnosparniai gali tiksliai nustatyti, kas yra aplinkui. Daugelis žmonių mano, kad turint tokį tobulą „navigacijos prietaisą“ paprastų akių nebereikia ir kad jų regėjimas beveik visiškai atrofavosi. Bet taip nėra. Pirma, ne visi šikšnosparniai naudojasi echolokacija. Antra, net ir naudodamiesi šiuo mechanizmu, jie visai neblogai orientuojasi ir be jo. Šikšnosparnių, kurie minta vaisiais, akys yra išsivysčiusios labai gerai. Vabzdžiaėdžių šikšnosparnių regos organai išsivystę mažiau, bet akimis jie nustato atstumą iki žemės, įvertina stambių kliūčių matmenis ir ieško kelio, orientuodamiesi pagal stambius objektus. Be to, akimis nustato apšvietos laipsnį, t.y. ar jau stojo naktis ir jiems laikas į medžioklę.

Žaibas į tą pačią vietą dukart netrenkia

Šis įsitikinimas tikriausiai kainavo gyvybę ne vienam žmogui. Žaibai ne tik kelis kartus trenkia į tą pačią vietą - kai kurie daiktai yra tiesiog mėgstami žaibų taikiniai. Ypač tai pasakytina apie aukštus metalinius objektus, kurie „traukia“ elektros iškrovas. Būtent tuo ir yra pagrįstas žaibolaidžių veikimo principas. Kai virš konkretaus rajono siautėja audra, egzistuoja vienoda tikimybė, kad visos to rajono vietos gali būti žaibų atakuojamos. Ankstesnis žaibo smūgis į kurią nors vietą niekaip šios tikimybės nesumažina, nors tokia išvada intuityviai ir atrodo neteisinga. Šis klaidingas įsitikinimas net turi specialų pavadinimą - „lošėjo klaida“.

Chameleonai keičia spalvą, prisitaikydami prie aplinkos

Chameleonų gebėjimas keisti spalvą - dažnai vienintelis faktas, kurį žmonės žino apie šiuos tropikų driežus. Ir dauguma yra šventai įsitikinę, kad jie žaliuoja, mėlynuoja arba juoduoja, kad geriau užsimaskuotų. Stebint driežus gamtoje ir atliekant laboratorinius eksperimentus nustatyta, kad keisti spalvą jiems būtina dėl termoreguliacijos ir bendraujant tarpusavy. Chameleonai, kaip ir kiti ropliai, sunkiai palaiko pastovią kūno temperatūrą: ji gali labai smarkiai kisti priklausomai nuo aplinkos temperatūros. Viena ar kita spalva išryškėja dėl atitinkamų pigmentų, tarp kurių yra ir melaninas - jis atsako už tamsesnę driežo dangos spalvą. O kadangi tamsus paviršius sugeria daugiau šviesos spindulių, chameleonai paruduoja, kai jiems būna šalta. Be to, ropliai odos spalva praneša gentainiams apie savo nuotaikas. Neseniai išsiaiškinta, kad kuo sudėtingesnė vienos ar kitos rūšies chameleonų socialinė struktūra, tuo dažniau gyvūnai keičia spalvą ir tuo mažiau ji atitinka aplinkos spalvas.

Metų laikų kaita vyksta dėl Žemės priartėjimo prie Saulės

Tai, ko gera, vienas iš atkakliausiai gyvuojančių mitų. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo logiškas: kuo Žemė arčiau Saulės, tuo daugiau šilumos ir šviesos patenka į planetą. O kodėl žiema ir vasara vienu metu būna abiejuose planetos pusrutuliuose, šio požiūrio šalininkai paaiškinti negali.

Tikroji metų laikų kaitos priežastis yra ne tokia akivaizdi: Žemėje keletas sezonų būna todėl, kad jos sukimosi ašis nėra lygiagreti Žemės sukimosi aplink Saulę orbitos ašiai. Pasvirimo kampas tarp jų yra pastovus - 23,5 laipsnio. Galima įsivaizduoti, kad Žemės ašis - tai adata, perverianti planetą taip, kad jos smaigalys išlenda iš Šiaurės ašigalio ir sąlygiškai žiūri „aukštyn“, o bukasis galas kyšo iš Pietų ašigalio ir yra nukreiptas „žemyn“. Kai adatos smaigalys rodo į Saulę, Šiaurės pusrutulyje stoja vasara. Saulė pakyla aukštai virš horizonto, o jos spinduliai krenta į teritorijas šiauriau pusiaujo mažesniu kampu - tai yra jie ne slysta paviršiumi, o tarsi „remiasi“ į jį. Į pusiaujo platumas spinduliai krinta vertikaliai kiaurus metus, todėl ten metų laikų nėra.

Numesta nuo dangoraižio moneta gali užmušti žmogų

Visi žino, kad vaikščioti po statybos aikštelę be šalmo - pavojinga, net nelabai sunkus daiktas nukritęs gali praskelti galvą. Kol mažas varžtelis kris iš, tarkime, 15 aukšto, jo greitis padidės tiek, kad jis taps realiai pavojingas. Manoma, kad tas pats yra ir su visai lengvais daiktais, pavyzdžiui, monetomis, jei jas numesime iš labai aukštai. Iš tiesų mėtyti monetas nuo dangoraižių galima nesibaiminant dėl kitų žmonių gyvybės. Dėl oro pasipriešinimo monetos greitis bus ribotas. Pavyzdžiui, parašiutininkai, kurie už monetas gerokai didesni, krisdami pasiekia daugių daugiausia 50 m per sekundę greitį. O kur dar vėjo gūsiai, kurie mažai monetai reiškia labai daug. Nevėjuotu oru nuo televizijos bokšto numesta moneta kris daugiausia 70 km per valandą (apie 19 m per sekundę) greičiu - tai atitinka apie 25-30 džaulių energiją. Palyginkite: iš pistoleto paleistos 9 mm kalibro kulkos energija yra apie 350 džaulių.

Į Žemę krentantys meteoritai įkaista iki aukštos temperatūros

Kaip rodoma filmuose, į Žemę nukritę meteoritai būna iki raudonumo įkaitę ir net rūksta. Tokių filmų kūrėjai ir žiūrovai mano, kad dangaus kūnas įkaista dėl trinties su oru. Šis procesas tikrai vyksta: jau 100 km virš Žemės meteoritas, keliavęs kosmoso vakuumu, susiduria su daugybe dujų molekulių. Dėl trinties akmens paviršius įkaista iki didžiulių temperatūrų ir kietos uolienos virsta dujomis, kurios iškart nuskrieja į atmosferą. Apie 90 proc. krentančių į Žemę meteoritų yra akmeniniai, o akmuo yra labai blogas šilumos laidininkas. Jei meteoritas didelis, šiluma iš viršutinio sluoksnio per keletą sekundžių (vidutiniškai 19) nespėja pasiekti akmens vidinės dalies. Meteorito vidus apskritai gali būti sušalęs. 10-15 km aukštyje tokio meteorito greitis lėtėja ir trintis su oru mažėja, todėl šaltas centras gali atšaldyti paviršinį sluoksnį. Taigi nukritęs meteoritas bus visai ne įkaitęs, o šiltas arba daugių daugiausia karštas, tad jokio gaisro jis sukelti negalės. Tačiau dideli meteoritai įsirėžia į Žemės paviršių siaubingu greičiu ir sprogsta, todėl ar jie šalti, ar karšti, neturi jokios reikšmės.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“