Vaikų ir paauglių psichiatrės Jolantos Trinkūnienės teigimu, liūdna, tačiau vaikų ir jaunuolių savižudybių skaičiumi Lietuva pasaulyje „pirmauja“. Kasmet iš gyvenimo pasitraukia maždaug viena moksleivių klasė - apie 25-30 jaunuolių.
„Sužinojus apie tokį jaunuolio apsisprendimą kyla tūkstančiai „kodėl“. Į šį klausimą yra tiek pat atsakymų, - sako psichiatrė. - Vienintelės priežasties surasti neįmanoma. Kiekvienas savu keliu ateina prie savižudybės slenksčio. Tačiau apsisprendimui įtakos turi ne kažkoks vienintelis faktorius, o keletas susipynusių aplinkybių. Labai retai savižudybe pasibaigianti krizė prasideda staiga.“
Anot specialistės, apie savižudybę galvojantis žmogus paprastai išgyvena dvejopus jausmus: norą gyventi ir džiaugtis aplinka bei savęs nuvertinimo ir sunaikinimo minčių padiktuotą norą „baigti gyvenimą“.
„Mes, psichiatrai, susiduriame jau su pasekmėmis - pas mus patenka vaikai ir jaunuoliai, turintys suicidinių minčių arba jau bandę žudytis, - sako J.Trinkūnienė. - Todėl labai svarbu, kad tiek tėvai, tiek pedagogai pastebėtų problemą. Jei buvęs geras, aktyvus, bendraujantis vaikas staiga pradėjo praleidinėti pamokas, užsisklendžia, atsiranda elgesio problemų, bendravimo sunkumų. Tie, kurie kasdienybėje susiduria su vaiku, turėtų nelikti abejingi: pedagogui vertėtų pasikalbėti su tėvais, pasidomėti, kas vyksta šeimoje, ir kartu ieškoti problemos.“
J.Trinkūnienės teigimu, statistika rodo, kad, skirtingai nuo suaugusiųjų, 80-90 proc. vaikų žudydamiesi iš tiesų tenori atkreipti į save dėmesį. Tai signalas, kad jam yra blogai, sunku, jis nori, kad situacija keistųsi, bet negali kitokiomis priemonėmis išspręsti problemos ir pasirenka patį drastiškiausią būdą. Tinkamai reaguojant daugelio savižudybių galima būtų išvengti.
Esant bet kokiam savižudybės rizikos laipsniui psichiatrai pataria pasikalbėti su vaiku, atvirai klausti, kas jį kamuoja, aktyviai bandyti jį prakalbinti. Jeigu vaikas ar paauglys atrodo visiškai sugniuždytas, nereikia bijoti tiesiai paklausti, ar jis kartais neketina nusižudyti, o gal jau ir pasirinko būdą. Ir nereikia mėginti įkalbinėti jo nesižudyti - geriau pasistengti parodyti, kad jis rūpi ir nėra vienišas, o visas iškilusias problemas galima vienaip ar kitaip išspręsti. Svarbu suprasti, kad neretai suaugusiesiems nereikšmingi sunkumai vaikui gali atrodyti dideli ir sunkiai įveikiami.
Krizės atveju jokiu būdu negalima palikti vaiko vieno, kol jam nebus suteikta kvalifikuotų specialistų pagalba.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą