Kaukė - tai šabloniškų gestų, veido išraiškų ir frazių rinkinys, skirtas nuteikti pašnekovą maloniai.
Kaukė neturi nieko bendro nei su žmogaus nuotaika, nei su asmenybe, nei su nuoširdumu.
Kas gi iš to išeina? Pirmiausia tai, kad mes turime padėti į šalį tris populiariausias psichologines dogmas.
Pirmą - kad žmonės bendraudami siekia nuoširdumo;
antrą - kad žmonės intuityviai jaučia pašnekovo nenuoširdumą ir patys tampa nenuoširdūs;
trečią - kad "kaukinis" bendravimas nėra sveikas: jis veda į nerimą, emocijų slopinimą ir psichosomatines problemas.
Neapykanta su šypsena
Pirmas teiginys - apie nuoširdumą - pagrįstas amerikiečių psichoterapeutų, tokių, kaip Fricas Perlsas ir Virdžinija Satir, praktika.
Jie vadina nuoširdų bendravimą "kongruentišku" - kai žmogus yra tiesiog atviras ir kalba, ką jaučia, mato ir galvoja. Kuo didesnė dalis žmonių bendraus kongruentiškai, tuo žmonija bus sveikesnė.
Tuomet pardavėjas, kuris nepatinkančiai klientei tiesiog pasako: "žinote, man jūs nepatinkate - gal geriau aš pasiūlysiu jums savo kolegą" - yra labiau pageidaujamas pardavėjas, nei tas, kuris maloniai šypsosi, o mintyse ją keikia.
Antras teiginys - kad žmonės jaučia pašnekovo nenuoširdumą - pagrįstas transakcine analize. Jos kūrėjas kanadietis Erikas Bernas išskiria vadinamąjį "formalų" bendravimą, kai žmonių tikslas - apsikeisti informacija ar palaikyti saloninį pokalbį. Pašnekovai intuityviai pagauna šio žaidimo taisykles ir tiesiog kalba mandagiomis frazėmis.
Nieko čia baisaus, anot Berno, neatsitinka. Nueis žmogus namo ir bendraus nuoširdžiai, jei jam to reikia. O įstaiga yra įstaiga, visi tai supranta.
Transakciniai analitikai ne prieš kaukes, jie tik kviečia mus neapsiriboti vien tokiu bendravimu, o rasti sau nuoširdų ir artimą pašnekovą tinkamu metu ir tinkamoje vietoje.
Trečią tezę - apie kaukių žalą sveikatai - pagrindžia psichosomatikų Reicho, Aleksanderio ir Loweno darbai. Emocinis gyvenimas, kuris vyksta mumyse nepriklausomai nuo proto, reikalauja laisvos išraiškos.
Jei šios išraiškos nėra, žmogus jaučia įtampa, kuri lengvai pereina į kokį nors simptomą, tarkime, į galvos skausmą, pykinimą, skausmą dešinėje pašonėje ar sąnarių maudimą.
Todėl net jei aplinkinių nemėgstantis žmogus nuolat dalyvauja visuotinai priimtame saloniniame pokalbyje, niekas negarantuoja, kad jam po tokio pokalbio nebus migrenos.
Ką pasakytų Deilas Karnegis..?
Deilas Karnegis | nuotrauka: amousauthors.org
Taigi, psichologija, bent iš dalies, kertasi su darbdavių reikalavimais ir kai kuriais darbuotojų mokymo principais, propaguojančiais karnegišką elgesio stilių.
Tačiau Deilo Karnegio idėjos buvo ir tėra populiarios. Prisiminkime: šypsokimės! kalbėkime tik apie tai, kas įdomu mūsų pašnekovams! dažniau sakykime "taip!"; raskime bent vieną patrauklų pašnekovo bruožą... ir t.t.
Taigi ką daryti atėjus į darbą - prisiminti šaunius praeito amžiaus psichoterapeutus ar šaunųjį Deilą Karnegį?
Manau, kad geriausia būtų prisiminti tai, kad asmeninės problemos - tai tiesiog tokios emocijos. Būtent. Ne kokie nors augliai ar akmenys, o emocijos.
Ir su mūsų emocijomis galima elgtis taip, kaip su gyvais, judančiais ir besikeičiančiais gyvais padarais, kurie kažkodėl užklydo į mūsų vidų tuomet, kai tam nėra laiko.
Tai yra tuomet, kai iš mūsų reikalaujama susikaupti, nusišypsoti ir dirbti! Būtent - reikia dirbti nepamirštant savo emocijų. Reikia derinti veiklą su jutimais. Kaip?
Mums gali padėti kultūros, kuriose mandagumas yra aukščiausia vertybė. Mes žinome dvi tokias kultūras - britų ir japonų. Jose žmonės labai valdo savo emocijų išraišką ir todėl sugalvojo kompensacines priemones, kad nesusirgtų ir neišprotėtų.
Mandagumas, ironija, sentimentai!
Britų bendravimas - šalta, taktiška, mandagi kaukė. Britas neatsiprašęs nepasako, kas jam nepatinka. Užėjęs į tualetą ir aptikęs ten damą, britas sako: "atleiskite, sere". "Atleiskite" - tai mandagumas, "sere" - tai taktas.
Ką daro britų kultūra su emocijomis? Ypač mus domina socialiai nepriimtinos emocijos, tarkime, pyktis.
Pyktis britų kultūroje reiškiasi ironija.
Prisiminkime senus filmus apie Džeimsą Bondą. Bondas pakliūna į priešo rankas ir priešas liepia jam lipti į kamerą. Lietuvis nusikeiktų. Šnipas atsako: "Maybe later". Prisiminkime šią kaukę...
Japonų mandagumas yra besaikis. Japonai nuolat lenkiasi ir sako "taip". Tačiau daro viską savaip. Net jei jūs jam nepatinkate, japonas mandagiai jums šypsosi.
O ką jie daro su emocijomis? Jie paverčia jas sentimentalumu. Ką tai reiškia? Tai - visuotinas leidimas pareikšti, kad esi labai sujaudintas.
Tai nepaprastai akcentuojamos estetinės emocijos - susižavėjimas, meditavimas į gražius dalykus, tai - skonio kultas. Japonas gali viešai pravirkti sužinojęs apie viršininko mamos mirtį. Jis gali per laidotuves paskaityti paties kūrybos eilėraštį, ir tai visai normalu.
Japonai gerbia meditaciją - akistatą su savo mintims ir emocijomis. Čia jums ne televizorius ir ne lietuviškas ginčas prie alaus... Juk lietuviui reikia laukti vakaro, kad išsikrautų, o dabar jis darbe... Tai visai nereiškia, jog japonai nežiūrėtų televizoriaus, negertų alaus ar nemėgtų linksmai diskutuoti.
Tačiau jie, be televizoriaus ir alaus, turi dar posakius "mane labai sugraudino", meditaciją per pertrauką darbe, o mes turime tik televizorių ir alų, ir tai tik vakare...
Taigi iš šių dviejų kultūrų mes galime išmokti, jog emocijas galima suderinti su mandagumu. Britai moko mus, jog agresiją galima reikšti pabrėžtinu mandagumu ir ironija. Japonai moko mus, kad galima reikšti emocijas posakiais "mane labai sujaudino..." ir menine išraiška.
Ir kas?
O tas, kad mūsų darbinės kaukės gali būti įvairesnės, šiltesnės. Net jeigu jums labai nepatinka jūsų bendradarbiai, viršininkai ir klientai, jeigu jūs atnešėte į darbą nemalonaus pokalbio šeimoje likučius, - neigiamas emocijas vis vien galima reikšti!
Iš pradžių įpraskime priešiškumą reikšti pabrėžtinu mandagumu ir ironija. Įpraskime įsijausti, užjausti ir nebijokime būti sentimentalūs su bendradarbiais. Tai iš pradžių irgi bus kaukė.
Tik kaukė, kuri labai gyvai išaugs iš mūsų tikrų jausmų. Kaukė, kuri iš esmės yra vienas iš mūsų gyvos, besikeičiančios sielos aspektų.
Kaukė kūrybiška ir ilgainiui tampanti mūsų tikrojo "aš" dalimi. Ir tada nieko nenustebins parafrazė: atėjai į darbą - asmenines problemas išsitrauk iš kišenės ir kūrybiškai jas panaudok.
Olegas Lapinas, www.DELFI.lt
Rašyti komentarą