Sumokame emocijų valiuta
Žmonių santykius galime prilyginti tam tikrai mainų sistemai. Kiek vertas kuris nors žmogus, nustatote jūs pats - priklausomai nuo to, ar jis gali duoti jums ką nors vertinga. Tai gali būti bet kas - nuo keitimosi knygomis iki nuoširdžios šypsenos. Jeigu jūs simpatizuojate vienas kitam, vadinasi, kiekvienas iš jūsų turi savybių, aukštai vertinamų kito. Kiekviena iš šių savybių turi savo "kainą", kuri išreiškiama, žinoma, ne kupiūromis, o vadinamaisiais sąlyginiais emociniais vienetais (SEV).
Pinigai, beje, taip pat gali būti keičiami į SEV valiutą.
Imkime tokią situaciją. Dvi draugės aptarinėja savo sutuoktinius. Viena sako, kad jai svarbiausia - vyro gerumas; antroji tvirtina, kad verslumas. Abiejų vyrų SEV vienodi: tarkime, jog 100 turi pirmasis (geras ir, savo laimei, susipažinęs su tai gebančia vertinti panele) ir tiek pat antrasis (turtingasis, sutikęs merginą, dievinančią kupiūrų šlamesį).
Tačiau jeigu juos sukeisime vietomis, jų reitingai iškart nukris: kiekvienas gaus gal po 10-15 SEV, o gal nė tiek nebus vertas. Mat jie jau bus įvertinti iš kitų pozicijų.
Jeigu manote, jog visos jūsų bėdos kyla dėl to, kad nesate pakankamai graži (gražus, išsilavinęs, žavi, turtinga etc...), jūs klystate. Tikriausiai turite kitų, ne mažiau reikšmingų, savybių, kurios kam nors tikrai atrodo svarbesnės nei modelio išorė ar trys diplomai.
Kreditas, investicija, barteris?
Jeigu žmogaus vertę matuotume emocinės valiutos vienetais, galėtume teigti, jog bet kokie tarpusavio santykiai yra apmokami abipusiu sutarimu.
Kitaip tariant, jei norite iš artimo žmogaus gauti ką nors vertinga (jo protą, jėgą, ištikimybę ir t. t.), - turite apmokėti šią "paslaugą" unikalia valiuta. Jos indeksas bei kursas priklauso nuo individualių jūsų artimo žmogaus poreikių...
Mes mokame už viską, netgi už trūkumus, nes kai kam jie brangesni už dorybes...
Tarkime, esate beprotiškai graži moteris ir manote, kad visas žemiškąsias (ir ne tik) gėrybes gaunate veltui. Nieko panašaus. Už visus "bananus ir kokosus" reikia mokėti. Ir jūs mokate gana aukštą kainą - emociniais vienetais, žinoma.
Prašom. Ir pasirašykite
Grįžkime prie temos: kodėl dažnai už gera piktu atlyginama? Kur šio paradokso šaknys?
Įsivaizduokime du kaimynus - Joną ir Petrą. Jonas dirba, o Petras gyvena iš to, ką Dievas duoda. Jonas, gerų ketinimų skatinamas, vis pagelbėja kaimynui viena kita dešimtine. Štai švenčių proga davė 100 litų. Petras, žinoma, laimingas, jam tie pinigai labai reikalingi. Tačiau naktį ėmė baladotis į Jono duris - išgėręs "pasikalbėti iš dūšios" panoro. Jonas, žinoma, nuo to laiko ėmė nekęsti jo pinigus vėjais pasileidusio kaimyno. Nuo to laiko liovėsi aukojęs elgetoms ir apskritai atsižegnojo kada nors kam nors padėsiąs. Bet kas kaltas dėl bjaurios Jono būsenos? Žinoma, jis pats.
Priimkite padėką
Kiekvienas žmogus sąmoningai ar nesąmoningai tikisi, jog investicija (pagalba) sugrįš - dažniausiai dėkingumo forma. Jūs padėjote žmogui - jis padėkojo. Kartais tuo viskas ir pasibaigia. Tačiau dažniausiai nuo to viskas tik prasideda.
Kai gelbėtojas ar dovanotojas daro labdaros gestą, "laimingasis" gali reaguoti neadekvačiai. Jo vertybių sistema sufleruoja, kad "ačiū" nepakanka, ir žmogus ima kamuotis. Dar daugiau diskomforto sukelia situacija, kai jis negali atsilyginti ta pačia moneta. Palaipsniui vidinė įtampa iš dėkingumo virsta į priešiškumą ir netgi neapykantą geradariui.
Blogiausia, kai pastarasis visaip atsižegnoja nuo grįžtamosios padėkos. Ir kuo labiau jis tikina "tik norėjęs padėti", tuo greičiau įstumia žmogų į visiškai bejėgišką laukinės moralinės - psichologinės priklausomybės padėtį. O tai, žinia, baigiasi maištu: priklausomas visuomet sukils prieš savo kankintoją.
Prisimenate Dostojevskio herojų išdidumo priepuolius? Tai vargšai, galintys nueiti iki savigriovos kraštutinumų, bet nepaimsiantys pasiūlytos pagalbos. Tokia elgesio keistenybė lengvai paaiškinama emocinių vienetų sistema: neturėdami jokios galimybės atsidėkoti, skurdžiai atsisako paramos.
Tai kaip čia išeina: altruistai - patys žiauriausi žmonės, o bet koks gėris anksčiau ar vėliau atsirūgs?
Jeigu jūs išties norite padėti žmogui, sukurkite tokias sąlygas, kad jis galėtų jums atsidėkoti taip, kaip jam liepia širdis ir leidžia lėšos (materialinės ir emocinės).
Žinoma, daug kas priklauso nuo asmenybių - tiek dovanotojo, tiek apdovanotojo. Būna, kad kitas su savo "dar kartą ačiū" tave persekios visą gyvenimą. Tačiau dažniausiai mes susiduriame su adekvačiais žmonėmis.
Tarkime, jūs padedate draugei parengti gimtadienio šventę. Puiku. Ji pašers jūsų katę, kai būsite išvykę.
Santykių kainodara
Sudarykite sąrašą iš 15 partnerio (partnerės, vyro, žmonos, draugo etc.) savybių, už kurias jūs pasirengę mokėti savo emocine valiuta. Surašykite ir savo savybes, už kurias norėtumėte "pateikti sąskaitą". Abu sąrašus verta ranguoti: savybes išdėstykite pagal svarbą pradedant nuo pačių brangiausių. Taip liausitės žaidę aklą vištą ir visada žinosite, ko esate verti...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą