Tai daugialypė sąvoka. Pavyzdžiui, žmonės ateina į darbą, padaro teisingus veidus, atlieka dalį savo pareigų, bet pirmai galimybei pasitaikius "pabėga iš pamokų" - panyra į pasiansą. Tokie darbuotojai apskritai yra lojalūs, nes jie ateina laiku ir užsiima darbu, nors ir su kai kuriomis pertraukomis.
Kita lojalumo forma egzistuoja savininko galvoje: jis mano, kad jeigu žmonėms moka atlyginimus, tai visi tik ir galvoja, kaip čia efektyviau atlikus savo pareigas.
Lojalumą apibrėžčiau kaip atsakingą požiūrį į darbą, norą pasiekti tam tikrų rezultatų, duoti naudos kompanijai ir sykiu nepamiršti savų interesų.
Sutinku. Egzistuoja tam tikras nerašytas kodeksas, vidinio lojalumo pagrindas. Pavyzdžiui, jeigu žmogus išeina iš darbo, tai jis iš anksto apie tai praneša ir nekalba apie kompaniją blogai, nevagia duomenų bazės ir panašiai.
Kaip jūs pats siekiate darbuotojų lojalumo savo kompanijoje?
Stengdamasis suprasti žmones ir pamatyti, ar jiems įdomu, ar ne. Kai žmogui neįdomu, reikia laiku ir korektiškai su juo atsisveikinti. Mes duodame rekomendacijas, stengiamės įdarbinti kitur, atvirai sakome, kas mums netinka. Sunkiu ekonominiu periodu, mano galva, paprasčiau palikti kuo mažiau žmonių, išsaugoti padorų atlyginimą ir iškelti jiems aiškius, suprantamus uždavinius. Tada situacija nebus depresyvi.
Bet sunkmečiu žmonės esą supras, jog ne piniguose laimė, ir atsigręš į moralines vertybes...
Tokia nuomonė panaši į pasakymą, kad po tvano - labai švaru, o po gaisro - tiesiog sterilu ir iškart nauja. Tačiau taip nebus. Purvo bus kur kas daugiau, ir atkurti balansą, taip pat ir dvasinį, daug kam bus nelengva.
Bet žmonės nori nenori išmoks gyventi pagal pajamas ir atsisakys visokių blizgučių.
Žmonės, patyrę nepriteklių, dar labiau svajos apie blizgučius ir gražų gyvenimą. Tai atves prie kriminogeninės padėties pablogėjimo, o ne saviauklos.
Kaip apsisaugoti nuo tokio dorovės smukimo?
Paprotingėti. Apsidairyti aplink. Daugiau bendrauti su maloniais žmonėmis ir mažiau su tais, kurie niurzga ir ieško neteisiųjų, kad nusikratytų savo agresijos.
Ko reikia žmonių lojalumui didinti?
Labai svarbu, kad žmogui kompanijoje būtų įdomu ir kad jis jaustųsi čia reikalingas.
Pažangiausiose kompanijose vertybė yra žmogaus augimas, tai natūralu. Darbuotojas mokomas, jam leidžiama save išbandyti ir tobulėti, ir dažnai žmogus ima augti greičiau už pačią organizaciją. Kitaip tariant, mainais į lojalumą žmogui siūloma atskleisti kuo daugiau savo galimybių, tobulinti save.
Ne itin pažangiose organizacijose ekonomikos augimo laikotarpiu sparčiai kilo ir atlyginimai, o lojalumas buvo nustumtas į antrą planą. Svarbiausia buvo, kad žmogus greitai atliktų užduotis, pereitų į aukštesnę karjeros pakopą ir pan. Žmonės išeidavo iš darbo būriais - klestėjo "galvų medžioklė". Todėl, kad šioms organizacijoms svarbiausia buvo užpildyti vakansijas, o ne rūpintis senų darbuotojų lojalumo didinimu.
Norite pasakyti, kad lojalumas pagrįstas ne tik padorumu, bet ir ilgalaikiškumu?
Dažniausiai taip. Mobilumas ir lojalumas nelabai sugyvena vienas su kitu.
Klasikinė lojalumo šalis - Japonija, kur žmogus (idealiu atveju, žinoma) ateina į kompaniją būdamas studentas ir išeina pensininkas.
Lojalumas - savaime suprantamas reikalavimas daugelyje japoniškų korporacijų. Žmonės dirba kartu daug valandų, o paskui dar renkasi kartu vakaroti.
Kaip suderinti lojalumą ir mobilumą?
Idealus variantas toks: darbuotojas turi būti mobilus profesinio augimo ir kvalifikacijos kėlimo srityje, o ne dažno darboviečių keitimo prasme.
Jeigu kompanija moka darbuotojui "juodai" - ar tai mažina darbuotojų lojalumą?
Paprastai kompanijos dydis limituoja tokias galimybes. Manau, kompanijos, kurios moka darbuotojams "juodai", jiems primoka tam tikra laisve: šeimyniškumu, žiūrėjimu pro pirštus į pravaikštas ir pan. Tai yra tam tikra asmeninių santykių sistema, atmetus darbo kontraktą ir teisinius dalykus. Aš tau - o tu man.
Krizės metu kai kurie vadovai siekia darbuotojų lojalumo, pagrįsto baime. Ar tai efektyvu?
Daugybė vadovų groja savo pavaldinių jausmais. Viena iš tokio grojimo formų yra baimė ir priklausomybė. Jeigu vadovas sugeba puikiai atlikti Karabaso Barabaso vaidmenį, tai tas vaidmuo gali būti ir efektyvus. Tačiau būna ir kitokių pasakų. Pavyzdžiui, kompanija tuoj tuoj žlugs, o jos vadovas - koks nors "toli esantis tėtušis". Arba būna - geriantis ponas. Yra organizacijų, kurias valdo pilkieji kardinolai. Dar kitos dažnai keičia "žaisliukus": personalą arba elektronines sistemas. Tokios kompanijos laikosi ant neprognozuojamo savininko azarto.
Kiekvienas savininkas diktuoja savo lojalumo sąvoką. Vienam lojalumas reiškia, kad darbuotojai domisi tuo, kas šiuo metu įdomu jam. Kitam lojalumas reiškia, kad kai jo nėra, niekas neužmiega. Be to, daugelis kompanijų turi tam tikrą istoriją, patirtį: yra sportininkų kompanijos, yra banditų, ir tai pasireiškia įvairiai, kartais netgi juokingai: dauguma kompanijų atitinka savo vadovų mentalitetą.
Po jūsų žodžių lojalumo sąvoka tapo gana miglota.
Lojalumas yra tai, kaip jį apibrėžia savininkas ir kompanija.
Jeigu kompanija orientuota į vartotoją, vadinasi, darbuotojai laksto ir šokinėja aplink klientą. Ir jeigu jie nevaikšto su amžina šypsena veide ir nemojuoja rankomis, tai jie ir nelojalūs.
O idealus variantas - kai žmogaus vidinis lojalumas sutampa su tuo, kokio iš jo tikisi savininkas ir kompanija. Tuomet "santuoka" būna laiminga.
Parengė Vilma Skiotienė
Rašyti komentarą