"Man, 45 metų moteriai, diagnozavo autizmą"

"Prieš dvejus metus, karštą liepos dieną, išėjau iš psichiatro kabineto. Stovėjau vidury šaligatvio ir nežinojau, ką daryti toliau. Galvoje sukosi gyvenimo atkarpos - daugeliui jų staiga atradau paaiškinimą. Man buvo 45-eri metai ir man ką tik diagnozavo autizmą.

Į priėmimą ėjau viena. Nepagalvojau, kad galima kartu atsivesti vyrą ar draugę - dėl palaikymo. Nežinau, kiek laiko taip išstovėjau, viena, vidury šaligatvio. Abejingai stebėjau žmones, būreliais traukiančius į kavines atšvęsti darbo savaitės pabaigos.

Tądien mano gyvenimo dėlionė susidėliojo.

Diagnozė mane šokiravo, bet kartu ir atnešė palengvėjimą. Kiek save prisimenu, stengdavausi suprasti, kodėl elgiuosi kitaip nei mano bendraamžiai. Aš buvau kitokia, bet stengiausi tapti panaši į juos. Man nepavykdavo.

Aš sunkiai atpažįstu emocijas, bet tai, ką pajutau tądien, skyrėsi nuo to, ką jausdavau anksčiau. Mano jausmai nėra nespalvoti, jie visada spalvoti. Kas gera, man regisi rožinės spalvos, kas bloga - žalios. Bet tai, ką jaučiau tuomet, buvo daugybės spalvų - kaip vaivorykštė. Tai buvo ryškios, skaidrios spalvos - ne murzinai rudos ar pablukusios margos, kokias matai, kai skalbyklė išgręžia įvairiaspalvius drabužius.

[CITATA]

Tie metai man buvo atradimų metai. Prieš porą mėnesių iki diagnozės man buvo aptikta genetinė liga - Ehlers-Danlos sindromas (SED). Tai jungiamojo audinio defektas, dėl kurio žmogus turi bėdų dėl virškinimo, jo oda lengvai traumuojama, o galūnės dažnai išnyra. Tai nemalonu, bet gana suderinama su normaliu gyvenimu.

Daugiau nei 40 metų aš laukiau paaiškinimo, kodėl nesu tokia kaip kiti. Ir vos per keletą mėnesių sužinojau, kodėl mano kūnas ir smegenys funkcionuoja ne taip, kaip daugelio kitų žmonių.

Saulė spigino į nugarą, aš vilkau kojas automobilio link. Kartkartėmis sustodavau, bandydama surikiuoti mintis ir emocijas. Prisiminiau, kaip "Šeštajame pojūtyje" pro Briuso Viliso herojaus akis praplaukė scenos iš praeities, kol jis suvokė, kad iš tiesų jau yra miręs. Aš taip pat mačiau epizodus iš savo vaikystės, jaunystės ir jau suaugusios, ištekėjusios moters gyvenimo, moters, auginančios keturis vaikus, ir suvokiau, kad autizmas paaiškina daug ką, ko negalėdavau suprasti.

Atmintyje iškilo daugybė momentų. Kaip stoviu vaikų žaidimų aikštelėje ir garsiai juokiuosi, o į mane nustebę žiūri vaikai.

Štai raudu per egzaminą ir negaliu parašyti net savo vardo. Einu pro kavines ir matau, kaip žmonės drauge linksminasi, o aš net negaliu įsivaizduoti, ką tai reiškia - eiti kur nors su draugais.

Štai sėdžiu tarp žmonių, kurie godžiai valgo greitmaistį, bet negaliu nuryti nė sumuštinio kąsnio, nes įsivaizduoju, kad jis persisunkęs majonezu.

Štai aš savo darbo biure, ir mane taip erzina ryški šviesa, jog net negirdžiu telefono skambučio. Štai sėdžiu namuose su pižama, suprasdama, jog jau septinta valanda vakaro, o aš dar net nepusryčiavusi, nes nuo pat ryto internete ieškojau informacijos.

Dabar turiu paaiškinimą savo keistenybėms. Diagnozė "autizmas" man tapo pateisinimu ir parama. Visą gyvenimą iš paskutiniųjų stengiausi būti kaip visi. Dabar supratau, jog mano pastangos bergždžios.

Niekada nebūsiu neurotiška. Nes aš autistiška. Ir man daugiau nereikia atitikti šablono. Esu išimtis iš taisyklės.

Iš psichiatro kabineto išėjau į kitą realybę. Naujajame pasaulyje spalvos tapo ryškesnės, garsai - aiškesni. Pagaliau radau atsakymą, kurio ieškojau visą gyvenimą."

Lora Džeims (Laura James), rašytoja, knygos "Odd Girl Out" (2017 m.) autorė.