Mokytoja kritikuoja vaiko piešinius: ką daryti?

Jurgita VALIULIENĖ

Deja, bet tai tikrai nėra retas atvejis, kai dėl piešimo vaikai priversti patirti stresą. Nors piešimo procesas yra saviraiška ir kūryba, vadinasi, turėtų būti malonumas ir džiaugsmas, tačiau realybė rodo, kad ji dažnam vaikui virsta kone bausme. Kodėl? Todėl, kad iš vaiko tikimasi konkretaus rezultato - tokio, kokį įsivaizduoja suaugęs žmogus.

Be to, mokiniai mūsų švietimo sistemoje yra skatinami konkuruoti tarpusavyje (kas gražiau, greičiau ir t. t.), o tai taip pat sukelia vidinę įtampą. Paties vaiko vaizduotė, jo saviraiška, emocijos tarsi patraukiamos į šalį kaip mažiausiai reikšmingi dalykai.

Aš nežinau, pagal kokius kanonus ir taisykles būsimieji pedagogai Lietuvos universitetuose mokomi vertinti vaikų kūrybą, tačiau kaip psichologė, socialinė pedagogė ir meno terapeutė, noriu pasakyti, jog taip yra naikinami prigimtiniai gebėjimai, slopinami saviti išgyvenimai, žlugdomas savivertės jausmas. Ir nesvarbu, ar mokytojas piešinį įvertina pažymiu, ar kokiu nors ženkliuku, ar žodžiu ("negražiai", "nemoki", "perdaryk"), jeigu vertinimas negatyvus - vaikui jis sukelia kančią. Jis įgyja baimę piešti kitą piešinį.

Kritika bendraklasių akivaizdoje dar labiau verčia vaikus susigūžti. Jeigu mokinio santykiai su kitais vaikais ir taip komplikuoti, mokytojo kritika gali jį dar labiau izoliuoti.

Ar tokie yra piešimo pamokos tikslai? Žinoma, kad ne. Esminis šios pamokos tikslas - skatinti vaiko kūrybiškumą.

Savo laiške jūs rašote, kad dukra "neturi gabumų piešti". Regis, ir jūs vaiko pastangų rezultatą vertinate negatyviai, arba tikriausiai manote, jog "objektyviai".

Mano įsitikinimu, nėra vaikų, kurie nemokėtų piešti. Nėra ir suaugusių žmonių, kurie nemokėtų piešti. Paprasčiausiai juos kažkas įtikino, kad jie nemoka. Jeigu vaikas nupiešė taip, o ne kitaip, vadinasi, jo vaizduotėje objektas atrodo būtent taip! Labai norėtųsi, kad tėvai, darželių, mokyklų pedagogai tai suprastų. Kitas žmogus negali žinoti, kaip vaikas įsivaizduoja vieną ar kitą dalyką, ir kodėl jis jį būtent taip perteikia savo piešimo lape.

Turime būti jautresni vaiko kūrybai, rasti pagyrimo žodžių už atliktą darbą.

Jeigu jūs matote, kad vaikas savo piešinyje objektą vaizduoja netiksliai, t. y. ne taip, kaip jį atvaizduotų fotografija, tai irgi ne priežastis teigti, jog piešinys niekam tikęs, prastas. Vaikas negali ir neprivalo visko daryti tobulai: tiksliai atvaizduoti gyvūną ar žmogų, geriausiai klasėje mokytis visus dalykus, kad po to pabaigtų geriausią universitetą ir t. t. Verčiau tegu vaikas užauga psichiškai sveikas ir laimingas savo mėgstamos srities specialistas, o ne iš baimės, per prievartą įgyja "prestižinę" profesiją, po to kankinasi pats ir vargina aplinkinius.

Manau, jog atsakymas į klausimą, ką daryti, jegu mokytojas be reikalo kritikuoja ir juo labiau - žeimina jūsų vaiką bendraamžių akivaizdoje, turėtų gimti jums pačiai. Tai, kad jūs parašėte laišką redakcijai, rodo, jog suprantate, kad viena iš tėvų pareigų yra ginti savo vaiką.

Aš suprantu, kad jūs iki šiol nepasikalbėjote su mokytoja dėl tos pačios priežasties, dėl kurios nepasikalba daugelis tėvų: jie nenori susigadinti santykių, bijo pasirodyti pretenzingi. Tačiau dukrai reikia jūsų paramos. Jeigu jums sunku rasti savyje jėgų išreikšti savo poziciją ir apginti dukrą, kreipkitės konsultacijos į psichologą, kuris padės jums pasiruošti šiam nelengvam pokalbiui.