Mylėti kaip suaugusiam

Meilė ir artumas stiprės tik tuomet, kai partneriai formuos sąmoningo įsitraukimo į santykius įgūdžius, o ne galvos tik apie antrosios pusės „ydas“.

Šeimos psichoterapeutas John Amode:

- Du žmonės, atėję pas mane konsultacijos, dažniausiai stengiasi nurodyti vienas kito trūkumus, bando įtikinti partnerį, kad šis turi keistis. Valandų valandas jie analizuoja kito trūkumus, tikėdamiesi, kad jei šis tai suvoks, gyvenimas pasikeis į gera.

Taip jau surėdytas žmogus – jam sunku gyventi, kai yra netikrumo ar nepasitikėjimo jausmas. Deja, mes dažnai kabinamės už įsitikinimo, kad kažkas blogai partneriui, tačiau patys į veidrodį neatsisukame.

Kad kurtume visaverčius santykius, turime žinoti tris kertinius veiksnius:

1. Sąmoningumas

Remtis įsitikinimu, kad dėl problemų kaltas partneris, - kelias, kuris retai būna produktyvus. Vidinis dialogas su savimi lemia tai, kad klaidžiojame interpretacijose. Santykiai netampa geresni, jei taip ir liekame savo galvose. O pozityviems pokyčiams reikia kitokio požiūrio į mus pačius.

Kas turi nutikti, kad nustotume remtis tik protu ir įsiklausytume, ką sako širdis? Meilė ir artumas stiprės tik tuomet, kai partneriai formuos sąmoningo įsitraukimo į santykius įgūdžius, o ne galvos tik apie antrosios pusės „ydas“. Susidraugauti su savo jausmais – pirmas žingsnis į sąmoningą poros klimatą, kur du žmonės žvelgia į vienas kito vidinį pasaulį ir atsargiai juda suartėjimo link.

Galbūt trumpalaikėje perspektyvoje ir patogiau išanalizuoti partnerį, o ne pripažinti jausmus, kurie jums gali nebūti malonūs. Reikia ryžto ir pasiruošimo, kad taptumėte pažeidžiami, kad galėtumėte pažvelgti į save ir paklausti: „Ką dabar jaučiu? Kokie jausmai apima, kai partneris daro tą arba aną?“

Būtent sąžiningai atsakydami į šiuos klausimus, prisiimame atsakomybę už savo patirtį, o ne stipriname partnerio kaltinimų, smerkimo ciklą.

Mūsų įsitikinimai, reikalavimai – ginčytini, o štai jausmai – ne. Liūdesys, baimė, pyktis ar gėda tiesiog yra. Mes neturime dėl jų teisintis. Pastebėti, įsisąmoninti ir išreikšti išgyvenimus – štai produktyvaus ir sveiko dialogo pradžia. Ir tuomet didelė tikimybė, kad partneris ar draugas jus išgirs. Jam nereikės gintis, kas greičiausiai nutiktų, jeigu pokalbį pradėtume nuo įsitikinimų ir įsivaizdavimų apie jį.

Žinia, daug lengviau besti pirštu į kito trūkumus, nei pamatyti savus. Savo jausmų įsisąmoninimas ir išgyvenimas reikalauja drąsos.

2. Drąsa

Galvoti, kad sunkumai ir konfliktai – kito žmogaus kaltė, patogu. Juk paprasčiau pasakyti, kad jam kas nors ne taip, nei užduoti klausimą sau: „O kai aš apsunkinu mūsų santykius?“ Reikia vidinės drąsos, kad partneriui atvertume jausmus, kurie neatrodo malonūs, daro mus pažeidžiamus ir silpnus.

Mano nuomone, reikia ryžto, kad padarytum pauzę, kai tave žeidžia kito žmogaus žodžiai ar veiksmai. Mumyse automatiškai įsijungia prigimtinė reakcija „mušk, bėk, apmirk“, kad realios ar įsivaizduojamos grėsmės atveju sugebėtume save apginti. Štai priežastis, kodėl santykiai tampa vis labiau įtempti. Ypač jeigu vienas partnerių augo aplinkoje, kur nebuvo sveiko prisirišimo, taip reikalingo asmenybės raidai.

3. Atvirumas

Dažnas pas mane apsilankęs tikina mokantis bendrauti su žmonėmis. Tuomet siūlau jam savęs paklausti: „Kokia mano bendravimo prigimtis? Aš formuluoju įsivaizdavimą apie žmogų ar atveriu savo emocinį gyvenimą? Turiu drąsos būti pažeidžiamas ar renkuosi man atrodantį saugų kelią ir kritikuoju partnerį?“

Sakome: „Tu galvoji tik apie save! Tu negalvoji apie mane, nes esi egocentriškas?“ Ar bandome nerti giliau ir suvokti abiejų išgyvenimus, suteikiant daugiau rūpesčio ir švelnumo? Ar išdrįstame nekaltindami pripažinti: „Man buvo liūdna ir vieniša, nes man patinka su tavimi leisti laiką.“

Vienu naudingiausių bendravimo kelių aš vadinu Maršallo Rozenbergo sukurtą neprievartinio bendravimo metodą. Kai mokomės atkreipti dėmesį į vidinį pasaulį, susijusį su išgyvenimais ir poreikiais, įgauname daugiau galimybių atsiverti ir kalbėtis. Tai dažniausiai paliečia partnerio širdį.

Taigi siekdami stiprių santykių, turime išdrįsti pastebėti, ką jaučiame ir ko norime patys, o taip pat apsiginkluoti kantrybe, idant pamažu praktikuotume vidinių patirčių saviraišką. Kito kelio, mano nuomone, tiesiog nėra.