Žinoma, reikšmingi mums yra ne tik biografiniai įvykiai, kurių sukaktis minime. Dažnai prisimename ir, rodos, smulkius nutikimus. Tarp svarbių ir nereikšmingų nutikimų esama ir tokių, kuriuos norėtume pamiršti, tačiau neįstengiame.
Kiekvieno žmogaus gyvenime yra periodų, kurių nesinori prisiminti ir kurie kelia kančią. Tačiau išties "užmiršti", anot psichoanalitikų, - tai ne tas pats, kas palydėti užmarštin.
Visi įvykiai mums yra reikšmingi subjektyviai: jie susiję su mūsų požiūriu, vadinasi, - su jausmais. Kitaip tariant, mes reikšmės teikiame tiems įvykiams, kurie sukėlė stiprius jausmus.
Iš tikrųjų mus kankina ne prisiminimai, o su jais susiję stiprūs, kartais nepakeliami jausmai.
Nors mes pamiršome įvykį, - tai dar nereiškia, kad užmarštin nugrimzdo ir su juo susiję jausmai. Stiprūs išgyvenimai paklūsta energijos išsaugojimo dėsniui, o ji, žinia, negali atsirasti iš niekur ir pradingti nežinia kur.
Trauminių gyvenimo įvykių sukelti jausmai egzistuoja toliau, nors patys įvykiai seniai pamiršti. Dabar, jau nesusiję, atitrūkę nuo to, kas nutiko, tie jausmai gali būti suvokiami kaip neaiškus liūdesys arba depresija. Jie gali tapti neurotiniais simptomais ar net fizine liga.
Išgyvenimai, susiję su seniai pamirštu įvykiu, gali kamuoti kaip nemiga arba širdies skausmai visą likusį gyvenimą.
Visi žinome, kad skrandžio negalavimai yra stiprių išgyvenimų pasekmė. Yra netgi posakis "Negaliu to suvirškinti", kai turimas galvoje ne maistas. Taip pat sakoma "Trenkė kaip kuolu per galvą", "Ištiko smūgis" - o mes gi žinome, kad insultą sukelia stiprus emocinis sukrėtimas. Mes žinome ir jaučiame, ką reiškia posakis "Širdis sustojo", "Širdis plyšta" - ir žinome infarkto priežastį.
Dar toli iki psichoanalizės atsiradimo žmonės nesąmoningai žinojo savo negalavimų priežastis. Mums tereikia kartais prisiminti tai, kas pamiršta. Prisiminti, kad pagaliau galėtume užmiršti.
Kaip veikia hipnozė
Ar esate sapnavę sapnus, kurie niekaip nesutampa su jūsų principais? Arba situacijas, kurias realybėje laikote nepriimtinomis? Kartais jums netgi labai gėda dėl to, ką veikėte sapne.
Kiekvienas žmogus turi sąžinę, kuri gimdo principus, o šie reguliuoja elgesį realiame gyvenime.
Tačiau tai, kas neleistina realybėje, gali laisvai nutikti sapne.
Kodėl tai įmanoma?
Pirmiausiai todėl, kad sapnas - tai tik sapnas, ir visai ne nusikaltimas.
Sapne įmanoma viskas, todėl kad kartu su mūsų miegančia sąmone miega ir mūsų sąžinė. Kas gi teis mus už sapną?
Hipnozė - tai dirbtinis sapnas. Hipnozės metu, kalbant psichoanalitikų kalba, vyksta superego regresija, arba, kalbant paprasčiau, - sąžinės kontrolės susilpnėjimas.
Tačiau hipnozės metu lieka ryšys su gydytoju, kuris vadovauja procesui. Dėl to tampa prieinami patys slapčiausi pasąmonės kampeliai. Tačiau ne jėga, kuri neleido prie jų prieiti sąmonės atminčiai.
Hipnozė negali pašalinti šios jėgos, kurią Froidas pavadino pasipriešinimu (dažniausiai jį sukelia superego). Hipnozė gali tik laikinai - transo laikotarpiu - ją susilpninti.
Hipnozės pincipas yra pasipriešinimo susilpninimas. Tačiau hipnozė negali įveikti paties pasipriešinimo.
Hipnozė ne pašalina, o, Froido žodžiais, maskuoja pasipriešinimą ir padaro prieinamą tam tikrą dvasinę sritį, tačiau ji kaupia pasipriešinimą ties šios srities riba pildama pylimus, neleidžiančius eiti toliau.
Tik atsisakius hipnozės galima aptikti pasipriešinimą ir jį analizuoti, vadinasi, pašalinti išstūmimo (procesas, kai pamirštame reikšmingus ir kupinus emocijų gyvenimo įvykius, atsisakę tas emocijas išjausti) priežastį.
Hipnotinio poveikio metu nepastebėtas pasipriešinimas gali atkurti išnykusius simptomus ir sukelti naujus, ir vėl atskiriant tai, kas susiję, ir tęsiant emocijų atskėlimą vykstant naujiems gyvenimo įvykiams.
Gydymas hipnozės metu gali pašalinti įsisenėjusius simptomus ilgam, gal kartais ir visam laikui, tačiau neįmanoma miegančio žmogaus išmokyti konstruktyviau reaguoti į naujas traumas, kurios vis tiek neišvengiamos.
Būtent atsisakęs hipnozės, Froidas aptiko tą jėgą, kuri neleidžia prisiminti ir atsikratyti liguistų simptomų.
Froido kušetė
Net ir būdraudamas žmogus gali prisiminti pamirštus trauminius įvykius, kurie sukelia skausmingus simptomus.
Atsisakęs hipnozės, Froidas vis dėlto paliko savo kabinete kušetę, ant kurios anksčiau gulėdavo pacientai apimti hipnozės transo; guldydamas pacientą ant šios kušetės, Froidas, jau nenaudodamas hipnozės, jį tikindavo, kad jis gali prisiminti, su kuo susiję jo simptomai.
"Kai mes prieidavome prie punkto, nuo kurio jie (pacientai. - Aut. past.) tvirtindavo, kad daugiau nieko nežino, aš juos patikindavau, kad žino, kad jie viso labo turi kalbėti, ir aš ryžausi tvirtinti, kad bus teisingas tas prisiminimas, kuris šaus į galvą, vos aš uždėsiu savo ranką jiems ant kaktos. Tokiu būdu be hipnozės man pavykdavo sužinoti iš ligonio viską, kas buvo būtina sąryšiui tarp pamirštų patogeninių scenų ir po jų likusių simptomų nustatyti." (Z. Foidas. "Penkios lekcijos apie psichoanalizę.)
Principas, kad "tas prisiminimas bus teisingas, kuris šaus į galvą", - paklojo pagrindą psichoanalizei - laisvų asociacijų technikai.
Kiek vėliau Froidas atsisakė ir rankos padėjimo ant galvos kaip hipnozės rudimento, ir įtikinėjimų, įrodinėjimų bei atkaklaus raginimo. Esminė psichoanalizė taisyklė - "kalbėti tai, kas šauna į galvą" - pasirodė pakankama gauti medžiagai, kurios reikia norint atkurti prarastas sąsajas...
Parengė Vilma Skiotienė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą