"Neįmanoma, kad jūsų vaikas būtų visą laiką laimingas"

"Neįmanoma, kad jūsų vaikas būtų visą laiką laimingas"

Nuo pat praėjusios vasaros iki šiol JAV šeimose ir žiniasklaidos priemonėse aptarinėjama nauja psichologės Medlin Levyn (Madeline Levine) knyga "Mokykite savo vaikus teisingai: sėkminga tėvystė" ("Teach Your Children Well: Parenting for Authentic Success"). [CITATA] Dr. Levyn tėvams pasakoja apie tas vertybes, kurios ilgam išliks vaikų galvose, ir ragina susilaikyti nuo psichologinio spaudimo.

"Mokykite savo vaikus teisingai": interviu su garsia JAV psichologe ir bestselerių autore Medlin Levyn.

Žinoma psichologė, pedagogė, filosofijos mokslų daktarė, bestselerių "Viewing Violence", "See No Evil: A Guide to Protecting Our Children from Media Violence", "The Price of Privilege" autorė, turinti daugiau nei 30 metų gydytojos bei konsultantės patirtį, dažnai skaito paskaitas mokytojams, tėvams ir verslo lyderiams. Dr. Levyn yra Stanfordo universiteto Švietimo mokykloje naujai įgyvendinamo projekto "Challenge Success" bendraautorė. Gyvena netoli San Francisko su vyru ir turi tris sūnus.

Naujoje knygoje dr. Levyn tėvus pirmiausiai ragina liautis būgštavus, ką apie jų vaikus galvoja aplinkiniai, ir verčiau padėti jiems išvengti smegenų perkaitimo nuo namų darbų bei užklasinės veiklos.

"Pasaulis keičiasi tokiu tempu, kad negalime pavyti - gyvename štormo sąlygomis", - atkreipia dėmesį garsi JAV pedagogė, psichologė M. Levyn, ir ragina neužkrauti vaikams savo pačių gyvenimo nusivylimų.

"The Huffington Post" žurnalistė ir Medlin Levyn kalbėjosi apie tris didžiausius auklėjimo "ne", apie tai, kodėl "gerovė" yra kur kas svarbesnis ir realistiškesnis tikslas nei "laimė", ir apie didžiąją klaidą, kurią psichologė pati padarė auklėdama savo sūnų.

Kaip manote, kodėl žmonės taip susidomėjo jūsų knyga?

Kai prieš šešerius metus parašiau "Privilegijos kainą" ("The Price of Privilege"), esminė jos mintis buvo paprasta: mes turime bėdą. "Ne, vaikai nejaučia streso", "Aš irgi jaučiau stresą, kai buvau vaikas"... Nė vienas žmogus per paskutiniuosius dvejus metus man nė karto taip nepasakė. Visi supranta, kad viskas tapo labai keblu.

25 proc. vaikų kenčia nerimą ar depresiją, 10 proc. vaikų yra neįgalūs ir beveik negali išlipti iš lovos, 31 proc. universiteto studentų yra alkoholikai (taip, taip, jie turi priklausomybę!), o 17 proc. prestižiniuose universitetuose (tokiuose kaip Harvardas ar Jeilis) besimokančių studentų save fiziškai žaloja.

Žmonės jaučiasi izoliuoti. Jie pernelyg stipriai konkuruoja tarpusavyje. Jie atskirti nuo žmonių, kurie tradiciškai laikomi išmintingais - tebūnie tai kunigai ar kaimynystėje gyvenančios tetulės.


Pasaulis keičiasi tokiu tempu, kad negalime pavyti - gyvename štormo sąlygomis. Todėl tėvams tikrai reikia patarimo. Patikėkite, tai ne branduolinė fizika. Tai tik grįžimas prie paprasčiausios vaiko raidos - štai į ką aš noriu atkreipti dėmesį.

Kai kurie kritikai sako, kad jūsų patarimai skirti tik turtuoliams.

Kai "Privilegijos kaina" buvo išleista, jos tiražas buvo 12 tūkst. kopijų, nes manėme, kad ta knyga yra apie turtingų tėvų vaikus. Tačiau tokį tiražą teko spausdinti net 17 kartų, nes pasirodė, kad ja susidomėjo ir vidutinių pajamų šeimos - tai reiškia, jog ši problema susijusi ne tik su "turčių" vaikais.

Kita vertus, tai tikrai ne "vargšų" vaikų problema. Tarp turtingų ir vargingų yra dar keletas sluoksnių. Ar manau, kad tai vidutinės klasės problema? Be abejonės. Ar manau, kad tai aukštesniosios vidutinės klasės problema? Be abejonės. Ar manau, kad tai turtingųjų problema? Be abejonės. Skurstantys vaikai yra visiškai kitokie.

Ir kai ją rašėte, taikėte visiems tiems skirtingiems žmonėms?

Tikrai taip. Ir šis kaltinimas, kad rašau tik turtuoliams (o tai visuomet skamba kaip kaltinimas), mane truputį trikdo. Dirbau psichoterapeute visą gyvenimą - pradėjau Harleme, baigiau Marin Kauntyje (Marin County, turtingais gyventojais garsėjanti apygarda Kalifornijoje. - Red. past.). O vaikai yra vaikai! Akivaizdu, turtingųjų vaikai turi ekonominį pranašumą, bet turiu jums pasakyti: depresijos apimtas vaikas iš darbininkų klasės ne taip jau ir skiriasi nuo vaiko iš Marin Kaunčio.

Aš pati esu kilusi iš darbininkų šeimos. Mintis, kad rūpintis turtingų vaikų problemomis yra tuštybė, man nepatinka - tų vaikų problemos yra lygiai taip pat tikros ir svarbios, o turint galvoje, kad užaugę savo rankose valdžią turės ir taisykles kurs būtent jie, padėti jiems išsikapstyti iš savo problemų atrodo normalu.

Ar galite paaiškinti skirtumą tarp laimės ir gerovės? Sakote, kad pastaroji yra labiau pageidautina.

Žinoma, mes visi norime, kad mūsų vaikai būtų laimingi. Bet taip pat žinome, kad niekas nėra laimingas visą laiką. Gyvenimas žmonėms suteikia nepaprastų iššūkių. Kai klausiu žmonių, kas iš jūsų nėra patyrę finansinių praradimų, artimo mirties, skyrybų, niekas nepakelia rankos. Gyvenimas sunkus. Ir noras, kad jūsų vaikas būtų visąlaik laimingas, yra neįmanomas - juk nelaikysite jo visą laiką šiltnamyje.

Mes tai puikiai suprantame, kai mūsų vaikai dar maži. Jei jūsų vaikelis mėgina vaikščioti ir šlepteli ant užpakalio, jūs sakote: "Nagi, brangusis, stokis ir bandyk dar kartą." Jūsų vaikas žengia dar keletą žingsnių ir vėl virsta, ir jūs vėl jį drąsinate. Jūs nebėgate prie jo kiekvieną sykį, kai tik nugriūva - jei taip darytumėte, jis niekuomet neišmoktų vaikščioti.

Kalbu apie tą patį veiksmą, kai jūs ne tik toleruojate, bet netgi mėgaujatės savo vaiko progreso ir regreso keliu, jo sėkmėmis ir nesėkmėmis. Jei negalite toleruoti savo dvimečio griuvinėjimų, tai kaip jūs ištversite, kai jūsų dešimtmetis kaimynystėje važinės dviračiu ar sės į automobilį būdamas aštuoniolikos?

Gimdytojams sunkiausia yra ištverti nuolatinį nerimą ir išmokti pasitikėti savo vaiku.

Kaip manote, kokiose situacijose dera įsitraukti į vaiko gyvenimą ir net truputėlį jį "paspausti"?

Apibrėžkime savokas. Kai sakau, kad persistengti nėra labai gerai, iš tiesų turiu galvoje tris taisykles.

Pirma: nedarykite už vaiką to, ką jis pats gali padaryti.

Antra: nedarykite už vaiką to, ką jis pats beveik gali padaryti - galbūt jam pasiseks, galbūt ne, bet juk iš nesėkmių jis mokosi.

Trečia: neverskite vaiko daryti to, ko reikia jums, o ne jam. Taip aš suprantu sąvoką "persistengimas".

Tyrimai rodo, kad šeima geriausiai "veikia", kai gimdytojai yra patikimi, pasiekiami, nuoseklūs ir nesikišantys. Tai nereiškia, kad turite būti lengvabūdiški ar abejingi - tai reiškia, kad jūs neturite perimti vaiko gyvenimo iš jo.

Negi būna taip, kad tėvai perima vaiko gyvenimą iš jo?

Žinoma. Jūs turite būti pasiruošę patarti ir visuomet pasiekiami. Nepagalvokite, jog sakau: "Šalin rankas nuo vaiko!" Nemanau, kad tai tinkamas būdas auginti vaikus. Manau, kad turite būti mylintys, šilti ir nuoseklūs, turite leisti daryti vaikui tai, ką jis gali.

Jei vaiko saugumas tampa problema, tuomet turite įsikišti. Viskas, ką iki šiol pasakiau, tampa beprasmiška, jeigu vaikas nesaugus.

Ar vaikui būti užsivertusiam darbais nėra gerai? Ar manote, jog tai kenksminga?

Ne. Visi žino, kad nedidelis stresas pagerina darbų atlikimą.

Yra dvi streso rūšys: pirmasis yra normalus, kuris nekenkia, bet priverčia žmogų būti budrų ir įsitraukti į atliekamą užduotį.

Riba tarp normalaus ir nenormalaus streso priklauso nuo paties vaiko. Yra vaikų, kurie mokosi dešimtukais, yra krepšinio komandos kapitonų, kurie po pamokų lanko chemijos, ekonomikos ir matematikos būrelius - tačiau jie nerodo jokių nenormalaus streso ženklų. Tokių vaikų nėra daug, jų keletas. Dauguma vaikų mokosi dešimtukais tik kai kuriose pamokose, lanko vieną būrelį ir po to jaučiasi pavargę.

Tėvai turi stebėti vaiką ir atpažinti simptomus, rodančius, kad jis patiria per daug streso.

Per daug streso sukelia galvos, pilvo skausmus ir miego sutrikimus.

Yra daug vaikų, kurie gerai mokosi ir jaučiasi gerai. Tačiau "The New York Times" neseniai rašė, kad vis daugiau vaikų vartoja energizuojančius vaistus, kad galėtų sėkmingiau mokytis. Tai nėra gerai. Tai nemažas skaičius vaikų, vartojančių sveikatai pavojingus vaistus, kad įvykdytų reikalavimus, kuriuos jaučia ne tik iš tėvų, bet ir iš savęs.

Knygoje kalbate ir apie tai, kad tėvai patiria savo bendraamžių spaudimą.

Tai sunkiausia tema, nes pažvelgti giliai į save yra skausmingas procesas. Supratau tai pati padariusi milžinišką klaidą. Vienas iš mano sūnų buvo nelabai kalbus, tad jam nesisekė anglų kalba. Jis mokėsi gimnazijoje ir vieną dieną parėjęs namo pasigyrė, kad gavo dešimtuką iš anglų kalbos kontrolinio. O aš pasielgiau tiesiog beprotiškai blogai - pasakiau jam: "Šaunuolis, žinojau, kad esi protingas."

Vartoti žodį "protingas" buvo didžiulė klaida. Tačiau baigiamajame egzamine jis gavo ne dešimtuką, o devynetą - jam tai buvo labai geras pažymys. Aš ėmiau rėkti ant jo: "Taip ir žinojau - tu nesugebėjai to padaryti." Tai siaubinga. Buvau tikra bjaurybė. Jis ėmė verkti, aš taip pat. Užsirakinau vonioje, nes žinojau, kad mano sūnus yra nuostabiausias vaikas pasaulyje. Žinojau, kad sugadinau gerus santykius, kurie tęsėsi aštuoniolika metų, nes pasielgiau kaip pamišėlė.

Pasakiau sau: gerai, turiu išsiaiškinti, kodėl šitaip neteisingai pasielgiau.

Mano tėtis mirė, kai buvau jauna - gyvenome iš pašalpos, neturėjome pinigų, bet aš įstojau į universitetą ir gavau stipendiją, nes mano verbaliniai įgūdžiai buvo labai geri. Tad šaukdama ant savo sūnaus tą akimirką aš šaukiau visai ne ant jo - dėkui Dievui, kad jis turi tėvą, kad turi resursų stoti į gerą universitetą. Aš tiesiog prisiminiau, kaip baigdama mokyklą be galo jaudinausi dėl savo pažymių, ir tą baimę "perkėliau" ant savo vaiko. Tai buvo labai sunki pamoka.

Sidebar placeholder