Nelaimės kūdikiai

Kita medalio pusė

Ir mus, žurnalistus, ir mūsų skaitytojus dažnai iki ašarų sujaudina nelaimingų, pagrindo po kojomis netekusių žmonių istorijos. Ir mes, ir jūs tokiais atvejais skubame kuo galime padėti. Džiugu, kai ši parama nenueina veltui, kai ji tampa postūmiu keltis ir eiti gyvenimo keliu toliau, bet yra ir kita medalio pusė: kartais mūsų geranoriškumas ir dosnumas būna didesnis už pačių bedalių norą padėti sau.

Kokios pagalbos laukiama?

Aštuoniolikmetis Dovydas valkatauja apie porą metų. Pastaruosius mėnesius nakvoja daugiabučio laiptinėje. Čia gyvenantys žmonės jį maitino, nevarė lauk, bet galų gale kreipėsi į žurnalistus: ar nebūtų įmanoma kaip nors vaikinukui padėti.

Pasak Dovydo, jo tėvai išsiskyrė, kai jam buvo aštuoneri. Mamai išvykus uždarbiauti į užsienį, berniukas kurį laiką gyveno su močiute, tėvo mama, iš jos pensijos. Kai tuščiomis sugrįžo gimdytoja, Dovydo tėvas nuomojo šiai trijulei butą ir duodavo pinigų maistui. Vėliau močiutė apsigyveno pensione, Dovydo mama įsikūrė pas sugyventinį, o vaikinas - tėvo bute su jo moterimi ir dviem jos vaikais. Kai tėvas su ta moterimi susituokęs ir susilaukęs trečio vaikučio, suaugusį sūnų iš namų išvaręs.

Dovydas pasakojo nebaigęs vidurinės mokyklos, nes alpdavęs iš bado, o nenorėdamas užtraukti tėvui gėdos, niekam nesiskundęs. Vėliau dėl tos pačios priežasties, nepritekliaus, metęs ir amatų mokyklą, kurioje mokėsi laivų remontininko specialybės, taigi netekęs bendrabučio.

Dabar Dovydas dienas leidžia pas pažįstamus, buvusius klasės draugus. Kodėl vaikinas niekada nesikreipė į Socialinės paramos centrą, Darbo biržą, neieškojo labdaros pietų? Sako nežinojęs apie tokius. Kai pasiūliau stoti į eilę Nakvynės namuose, tikino ir apie juos nežinojęs, paskui prasitarė girdėjęs, jog ten reikia mokėti už kambarį iš savo uždarbio.

Įkalbėjau vaikų sodybos vadovę leisti vaikinui keletą naktų pernakvoti šiltoje lovoje, o paskui pati nerimau: juk to žmogaus visiškai nepažįstu. Bet vaikinas ten taip ir nepasirodė. Nenuėjo jis nei į Socialinės paramos centrą, nei į Nakvynės namus. Tebemiega toje pat šiltoje laiptinėje.

Kas ir kaip turėtų padėti tokiems kaip Dovydas, pilnamečiams, sveikiems, turintiems rankas ir kojas? Ar ne per mažai jie stengiasi padėti patys sau?

Kodėl nebyra iš dangaus?..

Viena labdaros organizacijos "Caritas" darbuotoja iki ašarų susijaudino, kai išgirdo 29-erių metų našlaičio išpažintį. Įkurdino vyruką kaime, pas savo dėdę kleboną. Šis jam skyrė žemės sklypą, prižiūrėti paukščius ir gyvulėlius - tik augink ir skink derlių. Po pusmečio vyrukas išpustė už paukščius ir bulves gautus pinigus, išsekino gerąjį kleboną pažadais ir grįžo į miestą.

Neilgai jam sekėsi dirbti įmonėse: vis skundėsi nepakenčiamomis darbo sąlygomis, "gamybinėmis traumomis", pravaikštavo, įsipyko kitiems darbininkams...

Kolegė pasakojo prieš keletą metų bandžiusi padėti gyvenimu nusivylusiai devyniolikmetei, kurios visas turtas buvo trys maži vaikai. "Kartais atrodo, kad labiausiai bėdos ištiktam žmogui reikia moralinės paramos, paskatinimo kabintis bent už šiaudo, bet dažnas nelaimėlis galvoja, kad kažkas štai ateis ir už jį viską sutvarkys: atneš pinigų, išrūpins pašalpą, išnuomos butą, suras darbą. Nesu turtinga, ir tuos pinigėlius, kuriuos jai padaviau, paėmiau iš savo šeimos santaupų, bet pamačiau, kad jos tai visiškai nejaudina: ji tikėjosi daugiau. Tie, kurie turi, nesvarbu kiek, privalo duoti tiems, kurie neturi, štai kokia jų filosofija, - svarstė kolegė. - Supratau, kad iš esmės niekuo jai negaliu padėti: dėl savo nenusisekusio gyvenimo ta moteris kaltino visą pasaulį, bet tik ne save. Ji laukė materialios pagalbos iš šalies, bet pati nieko nenorėjo daryti. Vos po septynių klasių įnikusi gimdyti vaikus, neturinti jokio išsilavinimo, ji atsisakė gatvės valytojos darbo - mat labai anksti keltis... Gaila tokių žmonių, bet jeigu, simboliškai kalbant, jie neima siūlomos meškerės, o reikalauja žuvies, - kaip tokiems padėsi?..

Viename laikraštyje perskaičiau pasipiktinusios daugiavaikės motinos laišką: ji klausė, kodėl Lietuvoje rūpinamasi tik beglobiais vaikais, kodėl tik jiems skelbiamos akcijos, skiriami pinigai, dovanos, o daugiavaikėms šeimoms - jokio dėmesio. Moteriškė vardijo savo asmenines bėdas: kad neturi malkų, kad vyras niekur nedirba, kad vaikams nėra iš ko nupirkti mokyklinių reikmenų, ir vis kažką barė... Pagalvojau: kam ji skiria savo piktus žodžius? Kas už ją sutvarkė jos gyvenimą, už ją pasirinko? Kodėl ji, nusprendusi išleisti į pasaulį aštuntą ar vienuoliktą vaikelį, prieš tai nepagalvojo, kuo jį pamaitins, aprengs, ar įstengs kiekvienam padėti rasti savo vietą po saule? Blogiausia, kad vaikai girdi taip kalbant savo tėvus ir perima iš jų tokį požiūrį."

Šiukšlynų ir rūsių laisvė

Ko jie, "visatos angelai", ieško, ko reikalauja ir prašo ir ką pasirengę visuomenei duoti mainais?

Į šiuos klausimus bandome atsakyti kartu su mūsų miesto Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus viršininke Janina Tulabiene.

"Tas nelaimingo žmogaus sindromas - sudėtingas klausimas. Vieni labai patys stengiasi kabintis už gyvenimo, bent už šiaudo. Net ir psichikos sutrikimų turintys jaunuoliai dirba, - sako J. Tulabienė. - Kitaip išauklėti, turėję tam paskatų? Mokykla tai visų ta pati, o vienas nueina tokiu keliu, jog galvoja, kad už jį kažkas turi viską padaryti o kitas nori gyvent kaip žmogus. Maksimalistai nori visko iškart - didelio atlyginimo, socialinių garantijų, kad juos priimtų į gražius namus. Jie savaip supranta tą paramą, o kai pasufleruoji, ką daryti, kai reikia menkiausios pastangos, - šmėsteli ir dingsta. Kur jie būna, mes matom: jie vertina šiukšlynų ir rūsių laisvę. Esu tos nuostatos, kad reikia ne nuolaidžiauti, bet padėti būti žmogumi. Yra tūkstančiai priežasčių, kodėl žmogus neturi dokumentų, bet kai netenka jų keliskart per metus... Jie nori gerai mokamo darbo, bet pažiūrėkim, kokios jų galimybės. Jaunas, invalidumą turintis žmogus sakė: "Nakvynės namuose visi geria, ten valdo kumštis. Aš taip gyvent nenoriu, jūs darykit ką nors". Šiandien jis ten gyvena ir užsidirba, pardavinėdamas vokiškus laikraščius turistams. Nepaisant jo ūmaus būdo, atrodo, prisitaikė. Kitas žmogus prekybos centre vežimėlius stumdo ir džiaugiasi, kad gali išlaikyti butą, nes jo invalidumo pašalpa - tik 152 lt. Sakyčiau, Socialinio skyriaus parama mažesnė, negu jie susielgetauja. Darbo mes negalim pasiūlyt, ne ta institucija, galim patart, kur dykai gaut drabužį, nusiprausti, pavalgyt. Jie nori lengvesniu keliu įgyjamo lito, o ne kasdien eit į darbą. Netikiu, kad tas Dovydas nedrįsta ieškoti pagalbos, juk tarp gatvės gavrošų veikia bevielis telegrafas.

Aš nesakau, kad lengva "iš nieko" susikurt savo gyvenimą. Bet atsitinka, kad žmonės ir turėdami didžiulius turtus, visko netenka ir pradeda nuo nulio.

Neretas reiškinys - benamiais tapę buvę žvejybos laivyno jūreiviai. Šitiek metų aprūpinę šeimą, išeina kaip stovi, o kai nori grįžt, ne taip lengva atgauti prarasta.

Reikia noro būti žmogumi

Redakcijoje apsilankė elegantiškai apsirengęs 33-ejų metų Nakvynės namų gyventojas Aleksandras Svešnikovas. Pats išėjo iš motinos namų. "Man nepakako dirbti už grašius ir maitintis, norėjosi kažko daugiau, jaučiausi nevykėlis. Užklupo neviltis, nereikalingumo jausmas, tada sąmoningai trejiems metams "sėdau ant adatos", ketinau nusižudyti. Pradėjau nakvoti rūsiuose, tai buvo tik pasigailėtina egzistencija. Vogiau daiktus iš namų, iš ko pakliuvo... Gydžiausi Priklausomybės ligų centre, ir vėl badžiausi..."

Žmogus keliavo per reabilitacijos centrus, pateko į Švėkšnos psichiatrijos ligoninę, vėliau džiaugėsi galįs darbuotis žemės skype, darbininku internate, dar vėliau atrado labdaros organizaciją "Samarija", įtikėjo Dievą. Bet ir vėl išduodavo pats save ir visus priesakus. Išėjęs iš "Samarijos", vyras vėl slopinosi narkotikais, bet žmonių gerumas, pasitikėjimas Dievu jau buvo užauginęs tvirtumo šarvą. Dabar Aleksandras gyvena nakvynės namuose, bet ketina nuomotis butą, nes jau turi nuolatinį darbą, dirba kiemsargiu.

Vyras sako, kad nėra tokių aplinkybių, tokio nuosmukio, kad neįstengtum atsikelti. Susitaikė su motina, tapo draugu trylikmečiui broliui. "Be tikėjimo ir darbo žmogus yra niekas. Tuomet jis visus matuoja savo menkystės matu. Viską galima ištaisyti, tik pradėk nuo mažų dalykų. Prieš pasikeisdamas išoriškai, turi pasikeist vidumi, neieškoti kaltų, nepavydėti niekam turto. Viskam reikia pastangų, tai ir daro žmogų žmogumi".

Ivona ŽIEMYTĖ