Patėvis ar tikras tėvas? (1)

Daugelis vyrų laiko savais tuos vaikus, kuriuos užaugino, kuriais rūpinosi, kuriems perdavė savo supratimą apie pasaulį, padarė juos savo paties tęsiniu.

Toks vyrų santykis į vaikus yra natūralus, suprogramuotas pasąmonėje.

Taip jau gamtos sumanyta - nė vienas vyras gi negali būti šimtu procentu garantuotas, kad ta ar kita moteris pagimdė būtent jo atžalą.

Aišku, pasitaiko vyrų, kuriuos kankina abejonės ir kurie savo ruožtu kankina žmonas, tačiau toks elgesys sukeltas ne pasąmonės reakcijų, o paties individo psichologinių problemų.

Todėl vyras laikys savu tą vaiką, kuriam jis buvo tėvu.

Ir kuo didesnis šis tėvystės "stažas" - tuo geriau.

Kuo mažesnis yra vaikas, kai motina sukuria šeimą antrąjį kartą, tuo mažiau konfliktiški susiklosto ir jo santykiai su patėviu.

Sakyti ar nesakyti?

Kad ir kaip atrodytų paradoksalu ir netgi ciniška, faktas yra faktas: geresni santykiai tarp vaiko ir patėvio susiklosto tuo atveju, kai tikrasis tėvas palieka šeimą galutinai. Jeigu vaikai visai maži, jie nesunkiai ima vadinti jį tėvu.

Ką gi daryti, kai vaikams kyla sudėtingų klausimų?

Kai kurios motinos nusistačiusios niekada nesakyti vaikui apie jo tikrąjį tėvą, ypač jei patėvis mažylį įvaikino. Kiek išmintinga tokia nuostata?

Žinoma, kiekvienas žmogus sprendžia pats, tačiau tokia taktika vis dėlto rekomenduotina tik toms motinoms, kurios nori gyventi su lėto veikimo bomba pašonėje.

Kai vaikas paaugs, yla vienaip ar kitaip išlįs iš maišo. Visada atsiras giminaičių, pažįstamų ir t.t., kurie leptels ko nereikia.

Arba vaikas pats ras ką nors įtartina, ims domėtis, ieškoti. Sunku tikėtis, kad visą gyvenimą jis taip nieko ir neįtars.

Paauglys, supratęs, kad mama jį apgavo, jaunatviško maksimalizmo paakintas, nuspręs, kad ji visada jam viską melavo.

Toliau vaikas taps nebevaldomas. Kaipgi jis klausys mamos, kuri jį visą gyvenimą apgaudinėjo? Kokią vertę dabar gali turėti jos patarimai?

O su patėviu po tokio nusivylimo vaikas gali apskritai nutraukti santykius. Į jo auklėjimą ims žiūrėti atsainiai, nuolat akcentuodamas, kad jis jam - ne tėvas.

Nereikia vaikui piršti tiesos, tačiau nedera ir jos slėpti.

Taip, gali būti, kad vaikas niekada nesužinos tiesos, be to, dar neaišku, kuri naujiena jam padarys didesnę psichologinę žalą.

Bet jeigu jam iškilo klausimų - reikia į juos sąžiningai atsakyti. Vaikui galima pasakyti: štai tavo tikrasis tėvas (ypač jei pakliuvo po ranka sena jo nuotrauka), o dabar tu turi kitą tėtį. Jeigu santykiai su patėviu draugiški, vaikas nesunkiai priims "dviejų tėčių" koncepciją.

Todėl bet kokiu atveju svarbiausia - kad patėvis su vaiku rastų bendrą kalbą.

Kaip tapti tikru

Kaip patėvis turi elgtis su vaiku, kad šis jį laikytų tikru tėvu? Iš pradžių aptarkime, kaip neturi elgtis.
Žinoma, nereikia bendrauti su vaiku iš aukšto ir šaltai, bet toks pat blogas ir kitas kraštutinumas: vadinti saldžiais žodeliais, maitinti šaukšteliu, papirkinėti dovanomis ir pan.

Patėvio požiūrį į vaiką lemia jo tikrasis požiūris į vaiko motiną.

Jeigu vyras iš tiesų myli moterį, tai ir su jos vaikas bendraus be didelių problemų, be to, nelaikys jų svetimais.

Bet jeigu vesdamas ją turi kokių nors kitų tikslų - šios moters vaikai jam bus našta ir niekas neprivers jų laikyti savais. Juolab kad tokie dalykai prievarta nepadaromi.

Yra tokių vyrų, kurie moters siekia naudodamiesi jos vaikais - rodydami jiems dėmesį.

Šie vyrai mano tokiu būdu greičiau sulauksiantys moters palankumo, o vėliau bus galima į jos vaikus ranka numoti.

Taigi moterims visų pirma patartina neskubėti, labai gerai įsižiūrėti - ar draugo bendravimas su vaikais išties nuoširdus.

Tikras dėmesys nuo falšo skiriasi kaip žodžiai "geras" ir "gerutis": saugokitės geručio patėvio, kuris iš pradžių pakiš saldainį, o paskui nusispjaus vaikui į širdį.

O geras tėtis kai kada gali būti ir griežtas (bet teisingai griežtas!), tačiau bet kokiu atveju jis visų pirma žiūrės vaiko interesų. Ir sugebės apsieiti be saldainių.

Ką mano vaikai

Šiaip ar taip, ši situacija turi ir trečiąją pusę: vaikus. Netgi tuo atveju, kai vyras ir moteris nuoširdžiai vienas kitą myli, vaikai gali būti prieš naujoves šeimoje.

Vaikų reakciją lemia ir tai, kaip motina juos auklėjo.

Suprantama, su vyresniu nei 5-7 metų vaiku būtina aptarti naujo žmogaus atsiradimo šeimoje klausimą.

Vaikas į motinos santuoką gali sureaguoti neigiamai netgi tuomet, kai nori turėti tėtį.

Priežasčių reiktų ieškoti iki tol buvusiuose motinos ir vaiko santykiuose.

Pavyzdžiui, mama anksčiau vaikui buvo visapusiškai atsidavusi, įtikinėjo, kad jai nieko daugiau pasaulyje nereikia. Ir staiga ji išdrįso galvoti tik apie save!

Tokiu atveju vaikas priešinsis patėviui būtent dėl to, kad mama rūpinasi savo asmeniniais reikalais.

Vaikas nesąmoningai išgyvens nuojautą, kad mama iš jo kažką atima: užuot mylėjusi ir globojusi tik jį, ji dalį savo meilės ir dėmesio atiduoda svetimam žmogui.

Jeigu mama augino vaiką dainuodama įprastą vienišų moterų dainelę "Visi vyrai - niekšai", vaikas stengsis sulaikyti mamą nuo tokio poelgio.

Vaikas bus tiesiog apstulbęs, kad mama ruošiasi gyventi su padugne! Jis demonstruos savo antipatiją patėviui, provokuos konfliktus, gali ir visai išeiti iš namų.

Bus labai sunku paaiškinti tokiam vaikeliui, kodėl mama staiga sugalvojo žengti tokį neatsargų žingsnį.

Todėl ir šiuo požiūriu geriau, kai moteris išteka turėdama kuo mažesnį vaiką, kurio dar nekankina panašios abejonės.

Ypač švelnios moterys, įpratusios su savo vaikais bendrauti kaip su naujagimiais, netgi šiems baigiant mokyklą, patėviui atveria neartus dirvonus.

Jis gali tapti jiems draugu ir patarėju, elgtis kaip su suaugusiais žmonėmis, nepaisydamas netgi motinos protestų - ir vaikų meilė bei pagarba garantuota.

Bus daugiau