Pasak psichologų, tokios būsenos priežastys gana sudėtingos ir pagalbą šiuo atveju gali suteikti tik profesionalai.
[CITATA]
Niekas nebeteikia džiaugsmo
"Turiu problemą ir ją labai noriu išspręsti, tik nežinau, kaip tai padaryti, - laiške redakcijai rašo Gabriele pasivadinusi mergina. - Dabar atsiranda vis daugiau žmonių, kurie galvoja apie savižudybę, taip nutiko ne man, bet mano draugui. Jam dabar toks gyvenimo tarpas, kai viskas tiesiog nesiseka, su šeima nebendrauja, draugų su kiekviena diena vis mažiau, galbūt tų tikrų draugų net niekad neturėjo, su broliu nebendrauja. Aš jam sakau, kad stengtųsi daryti tai, kas jam patinka, kad prablaškytų mintis, bet jis tik atsako, kad jau niekas nebeteikia džiaugsmo. Užsiminiau, kad jam gerai būtų išsikalbėti su žmogumi, kuris dirba tokį darbą, jie juk ir skirti padėti, bet jis nesiteikia su manim apie tai net kalbėti. Man darosi baisu, nes išgirdau iš jo baisius žodžius: "Noriu mirti, nusižudysiu." Žinau, kad jam reikia keisti požiūrį, juk net ir mažuose, kasdieniuose dalykuose galima atrasti pozityvo, juk nėra viskas juoda, aišku, tai labai lengva pasakyti, bet sunku tai įgyvendinti. Prašau, jei galite padėkit, patarkite, ką man daryti."
Pavasaris neskatina depresijos
Pasak Mykolo Romerio universiteto profesoriaus Gedimino Navaičio, pavasarį didesnę dalį žmonių apima gera nuotaika, todėl šio metų laiko vadinti "depresyviu" apskritai negalime.
"Jei pažvelgsime į Lietuvos statistikos departamento duomenis apie mirtis ir savižudybes pagal mėnesius, matysime, jog patikimo pagrindo teigti, jog žmonės žudosi pavasarį ar rudenį, nėra. Taip, yra tendencijų, bet jos ne tokios ryškios, kad būtų galima daryti apibendrinančias išvadas."
Klimato, gamtos pokyčiai, anot psichikos specialisto, labiau veikia jautresnius žmones. "Vieniems pavasaris yra tik tam tikras stumtelėjimas, kitus apėmę aštresni pojūčiai greitai praeina. Jeigu kalbėsime apie redakcijai parašytą merginos laišką... sunku spręsti vien iš laiško, bet didelė tikimybė, kad žmogus, kuris kalba apie nenorą gyventi, iš tikrųjų serga depresija", - sakė psichologas.
Anot G. Navaičio, dalinti kokias nors "instrukcijas", kaip žmogui, sergančiam depresija, elgtis, būtų ganėtinai keista.
"Įsivaizduokite, kad jums suskaudo dantį, ištino žandas, ir draugė jums sako: nueik pas odontologą. Jūs atsakote: "Neisiu." Ar galėtų žurnalistas aprašyti laikraštyje, kaip jums išsigydyti dantį? Arba patarti, ką daryti ištikus infarktui? Bet kurioje kitoje situacijoje būtų mažų mažiausiai keista patarinėti, o apie depresiją dažniausiai manoma taip: nieko tokio - praeis. Labai svarbu mums visiems suprasti, kad ligą reikia gydyti, ir tai turi daryti profesionalas."
TIK POŽIŪRIS. Pagal sergamumo depresija paplitimą, Lietuva nėra kokia nors išskirtinė, tačiau mūsų požiūris į šią ligą tikrai skiriasi nuo kitų Vakarų šalių piliečių.
Kuo vis dėlto gali padėti mergina savo gyvenimu nusivylusiam draugui?
"O kuo ji gali padėti draugui, kuriam skauda dantį? Iš tikrųjų niekuo, jeigu ji ne odontologė. Ar papūtus į žaizdą, paglosčius galvą skausmas praeis? Šiek tiek ir trumpam - taip. Bet geranoriškumu nei gripo, nei dantų skausmo, nei depresijos neišgydysi, - sakė G. Navaitis. - Todėl, jeigu kalbėsime apie konkrečią pagalbą, ji galėtų būti tik vienokia: paprašyti draugą apsilankyti pas psichoterapeutą. Tai galima padaryti ir kartu. Ir pasakyti apie tai be jokių aptakių frazių, abejonių ir niuansų. Kitokio sprendimo šiuo atveju aš nematau."
Visuomenė juokiasi
Kalbant apie sergamumo depresija paplitimą, Lietuva, anot pokalbininko, nėra kokia nors išskirtinė, tačiau mūsų požiūris į šią ligą tikrai skiriasi nuo kitų Vakarų šalių piliečių. Pavyzdžiui, Vokietijoje net 19 proc. gyventojų yra sirgę depresija, tačiau ten kitoks pasirengimas reaguoti ir padėti šiems žmonėms.
"Imkime paprastą pavyzdį: anekdotus. Bet kuriame tinklalapyje jūs rasite aibę anekodotų apie psichikos ligonius ir nė vieno (arba vieną kitą) apie vėžį, infarktą. Tai rodo visuomenės pajuokiamą požiūrį į psichikos ligas."
Būtent todėl daugelis žmonių ir nenori pripažinti turį problemą. Tas, kas reikalingas pagalbos, slepia tai, užsisklendžia savyje, izoliuojasi nuo visuomenės.
Paklaustas, kaip atskirti ligą nuo elementaraus dėmesio trūkumo, psichoterapeutas sakė: "Dėmesio mums visiems tikriausiai nėra per daug, tačiau ne visi kalbame apie savižudybę. Depresija atpažįstama iš viso komplekso staigių pakitimų. Jeigu žmogus, nuolat įpratęs miegoti po 12 valandų, staiga ima miegoti tik po 5 val., tai jau yra ženklas. Jeigu staiga pakinta mityvos įpročiai, svoris... Jeigu šie pokyčiai susiję, pavyzdžiui, su amžiumi, jie vyksta lėčiau, palaipsniui."
"Tai nėra noras mirti"
Psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė per savo ilgametę praktiką yra susidūrusi ne su vienu gyvenimą norėjusiu užbaigti pacientu. Paklausta apie dažniausias tokio sprendimo priežastis, specialistė sakė: "Noras nusižudyti nėra noras mirti, nebegyventi. Dažniausiai žmogus jaučia didžiulį vidinį skausmą, kuris jį tarsi skandina, ir jis tuo metu nemato jokio išsigelbėjimo, jis nebežino, kaip sau padėti. Netgi ne visada žmogus žino, kas konkrečiai jam skauda. Psichologo užduotis ir yra rasti tą skausmą ir kartu su pacientu jį išgyventi. Todėl pirmiausiai taip besijaučiantiems žmonėms noriu pasakyti: nėra beviltiškų situacijų. Žmogus turi resursų tiek, kad galėtų gyventi ir 150 metų. Kartais būna labai sunku, bet išeitis tikrai yra, ir tikrai yra, kas gali padėti. Pirmam žingsniui jėgų tikrai užteks - jums tereikia ateiti pas galintį jums padėti žmogų. O toliau jis žinos, ką daryti."
Artimiesiems specialistė pataria: kalbantis su žmogumi, kuris nebenori gyventi, jokiu būdu negalima neigti jo būsenos, sakyti: "Baik tu tas nesąmones, neišsigalvok, suimk save į rankas" ir pan. Visa tai nepadeda. Žmogus tokiu atveju daro vienintelę išvadą: manęs nesupranta, aš esu raupsuotasis.
Merginai, kuri šiuo atveju šaukiasi pagalbos, V. Mažeikienė pataria: "Neišsigąskite ir nepalikite draugo vieno, klausinėkite tiesiai šviesiai apie jo būseną, klausykitės jo ir priimkite viską, ką jis sako. Svarbiausia - pati nepasijuskite bejėgė. Švelniai ir atkakliai įtikinkite kartu apsilankyti pas specialistą. Jeigu jis to nenori padaryti dėl savęs, tegu padaro dėl kitų. Kartais pasakymas "nebūk egoistas, jei esi draugas - padaryk tai dėl manęs" suveikia geriau nei glostymas ir gailėjimas."
Psichologės manymu, depresija su pavasariu nėra susijusi. "Žiemą būna dar sunkiau: tamsu, šalta, todėl psichinės savijautos pablogėjimo su metų laikais nesusiečiau."
Paklausta, kodėl Lietuvoje sergamumas depresija tik didėja, V. Mažeikienė samprotavo: "Įžvelgiu visuomenės vertybių krizę, kuri virsta kiekvieno atskiro žmogaus vidiniais konfliktais, ir juos ne visi pajėgūs išspręsti. Ne paskutinėje vietoje ekonominė padėtis. Aš daugiausiai dirbu su jaunimu, tad kalbėsiu šiuo aspektu. Matau, kokiomis dramomis virsta absoliutus sėkmės siejimas su rezultatais. Mūsų visuomenėje neleidžiama klysti, vyrauja kritika, o tai skatina ypač žemą savivertę. Žema savivertė virsta alkoholizmu, narkomanija, polinkiu į savižudybę. Tai didžiulis rizikos faktorius. Realios vaiko galimybė ir dideli tėvų lūkesčių taip pat pasėja neisšprendžiamą vidinį konfliktą. Vaikas prievartauja save, kad būtų pripažintas ir mylimas tėvų. Vaikai yra išsiilgę elementaraus mamos švelnumo, tėvų meilės ir vertinimo neatsižvelgiant į pažymius ir kitokias sąlygas. Besąlygiškos mielės stygius deformuoja asmenybę. Tokie vaikai suaugę renkasi destruktyvias elgesio formas, nori "save nužudyti", sunaikinti. Ir čia kalbame nebūtinai apie tiesiogines savižudybes. Žmonės "žudosi" ir netiesioginiais būdais: gerdami alkoholį, rūkydami, persivalgydami, lošdami azartinius žaidimus, greitai važinėdami automobiliu - tai irgi autodestrukcijos forma, tik neįsisąmoninta."
Pasak V. Mažeikienės, pripažinimo siekimas skatina mus nuolat save lyginti su kitais, o tai taip pat neišsprendžiamas vidinis konfliktas. Jis tarsi Damoklo kardas kabo virš mūsų galvų. "Mes elgiamės taip, tarsi nebežinotume, jog normalu yra klysti, normalu patirti nesėkmę, normalu bogai jaustis ir normalu paprašyti pagalbos."
Pagalbos tikrai yra
Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė psichoterapeutė Jolanta Navickienė įsitikinusi: pagalbos sutrikusios būklės žmonėms šiuo metu tikrai netrūksta.
"Pastaruoju metu visuomenė ir valstybė kreipia skiria deramą dėmesį savižudybių prevencijai, imasi įvairių priemonių, ir informacijos apie tai netrūksta. Mūsų miesto psichologai, mokyklų socialiniai darbuotojai yra apmokomi, kaip atpažinti ir reaguoti į destruktyvias mokinių būsenas, tačiau, deja, tiesa ta, kad padėtis iš esmės nesikeičia. Vadinasi, daroma dar nepakankamai."
Pasak J. Navickienės, iki žodžių "Aš nebenoriu gyventi" žmogus nueina ilgą kelią. Tai ne užkrečiama liga, kuria susergama staiga ir netikėtai. "Tai ilgas, dažnai viso gyvenimo procesas. O artimuosius bauginantys žodžiai "nebegyvensiu" - paskutinis lašas. Tiems, kurie esate šalia tokio žmogaus, galiu patarti tik nepalikti jo vieno, tačiau tikrai neraginu patiems imtis gydomojo darbo. Jūs nesate tam pasiruošę, ir net vienas netinkamas sakinys gali pridaryti žalos."
INFORMACIJA
Mažėjant gyventojų skaičiui ir nekintant psichiatrų skaičiui, diagnozuotų depresijų skaičius turi tendenciją didėti.
Europoje atlikto tyrimo DEPRES duomenimis, apie 16 proc. gyventojų per gyvenimą patiria depresiją. Beveik visiškai sutampančius duomenis pateikia JAV. Lietuvoje depresijų diagnozuojama daug mažiau, nes daug mažiau jų patenka į apskaitą.
Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, psichikos sveikatos priežiūros specialistai 2011 m. gydė iš viso beveik 166 tūkst. asmenų, arba 5 proc. visų Lietuvos gyventojų.
Europos Sąjungoje apie 20 proc. žmonių kasmet patiria depresijos epizodų.
***
Kaip galima padėti
Dažnai žmonės nežino, kaip gali padėti savižudybės krizę išgyvenančiam žmogui. Tačiau padėti gali kiekvienas.
• Patikėkite, kad jūsų draugui ar pažįstamam gresia pavojus. Priimkite tai rimtai. Neatmeskite galimybės, kad jis iš tikrųjų gali nusižudyti.
• Jei jaučiate savižudybės grėsmę, tiesiai paklauskite, ar jis galvoja apie savižudybę. Papasakokite jam, kas būtent kelia jums susirūpinimą, dėl ko nerimaujate. Paprastai žmogus jaučia palengvėjimą, kai atsiranda kitas, norintis jį išklausyti, atvirai pasikalbėti apie jo ketinimus ir jausmus. Nebijokite, kad jūs jam įpiršite mintį apie savižudybę – kalbėjimas apie savižudybę nėra paskatinimas tai padaryti. Kalbėkite su juo tiek, kiek jam to reikia. Nes noras nusižudyti - tai ilgai trunkančio proceso rezultatas. Tad nesitikėkite greito rezultato po pokalbio. Tai gali užtrukti, tad apsiginkluokite kantrybe. Neskubinkite jo ir leiskite išsikalbėti.
• Būkite ramūs. Nepulkite į paniką. Tai gali padidinti savižudybės krizę išgyvenančio žmogaus nerimą ir sumažinti jūsų galimybes padėti.
• Išklausykite ir nevertinkite. Leiskite žmogui išsikalbėti. Paskatinkite jį išsakyti savo jausmus ir mintis. Nedalykite netikrų pažadų, kad viskas gali susitvarkyti tuojau pat.
• Leiskite jam suprasti, kad nuoširdžiai rūpinatės juo. Būkite atviri, tačiau nesiimkite atsakomybės už kito žmogaus sprendimus. Jūs galite padėti žmogui, bet gyventi už jį negalite.
• Ieškokite pagalbos. Paskatinkite žmogų kreiptis pagalbos į specialistus – psichologus, psichoterapeutus, psichiatrus. Jei savižudybės rizika labai didelė (žmogus turi konkretų savižudybės planą – yra suplanavęs kada, kur ir kaip jis tai padarys), nepalikite jo vieno tol, kol nesurasite kitos pagalbos. Konsultuokitės su specialistais. Jeigu žmogus jau spėjo kažką padaryti, neatidėliotinai kvieskite greitąją medicininę pagalbą. Nepamirškite, kad vėliau jau gali būti per vėlu.
(Patarimus pagal specialią literatūrą paruošė psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė)
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą