Psichologinį nevaisingumą gali lemti net labai didelis noras turėti vaikų

Labai dažnai poroms nepavyksta susilaukti vaikų ne tik dėl ligų ar patologijų, bet ir dėl psichologinių priežasčių, sako psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė. Pavyzdžiui, būna, kad nepastojama tiesiog dėl didžiulio noro. „Jeigu jie, mylėdamiesi pusę metų, nepastoja, juos pradeda imti siaubas. O kai imi bijoti, apima stresas, organizmas įsitempia, pradeda kitaip veikti hormonai. Stresas, baimė niekam nepadėjo nieko padaryti. Bet stresą žmonės patiria klaikų, įsivaizduoja, kad jų gyvenimas žlugęs“, – pastebi ji.

G. Bončkutės teigimu, didelė problema, kad šitos bėdos ištikti žmonės apie tai nekalba, tarsi tai būtų gėdinga, lyg jie būtų „su defektu“. Be to, pabrėžia ji, svarbu žinoti, kad vyrai dėl nevaisingumo išgyvena nė kiek ne mažiau nei moterys, o pajuokavimas „šaudai tuščiais šoviniais“ – baisus dalykas: „Nevaisingi žmonės praranda gyvenimo tikslą, juos ištinka egzistencinė krizė. Ją įveikti ir suvokti, kad dėl to, kas atsitiko, žmogus nėra blogesnis ir nepadarė kažkokių baisių nuodėmių, labai sudėtinga, bet įmanoma. Jei jis nekenčia vienas, jam padeda kiti, būna lengviau.“

– Kiek pas Jus ateina tokių pacienčių, kurios turi problemų, susijusių su nevaisingumu arba apvaisinimu?

– Tokių žmonių ateina nemažai. Dažnai ateina ir poros (kažkuris iš jų nevaisingas, dažniau – vyras), tad per metus sutinku bent kokius penkis tokius žmones. Esu tikrai nemažai jų mačiusi. Ateina žmonės, turintys lytinius santykius, bet kažkodėl vaikelio nėra, jie iš viso nežino kodėl, bet bijo sužinoti ir laukia. Ateina ir žinančiųjų, kodėl nėra ir kurį reikia gydyti. Ateina sveikos poros, kurioms vaikelis vis tiek negimsta. Tokių žmonių šiais laikais labai daug. O kai pradėjau dirbti, prieš 17 metų, jų buvo daug mažiau.

– 2011 m. statistika rodo, kad dabar kas penkta šeima Lietuvoje negali turėti vaikų. Po trejų metų tokia bus jau kas trečia šeima.

– Skaičius tragiškai didelis. Tai lemia ne tik biologinės, bet ir psichologinės priežastys.

– Kokios yra psichologinės priežastys?

– Tai labai įdomi tema, nes būna, kad psichologas tokiai šeimai ir tokiai moteriai gali padėti geriau negu apvaisinimo specialistas. Pavyzdžiui, jei nustatoma, kad organai daugmaž sveiki, bet priežastis neaiški. Būna, kad lytiniai santykiai per reti ar hormonai truputėlį neveikia, bet kaip ir nėra reikalo atlikti operacijos, dirbtinio apvaisinimo. Kokios psichologinės priežastys? Kiekviena moteris, kiekviena pora turi labai aiškią priežastį. Pirma, dažniausiai toms poroms iš tikrųjų vaiko nereikia. Jie abu arba vienas jų pasąmonėje tai žino, ir organizmas kažkokiu būdu pats ginasi nuo to, kad neįvyktų bėda. Pavyzdžiui, jei gims vaikas, galbūt poros santykiai visiškai iširs. Arba vaikas bus nemylimas, nenorimas, nelaukiamas, o apie jį galvojama tik todėl, kad „atėjo laikas“.

Sakoma, kad jei moteris iš tikrųjų myli vyrą ir nuoširdžiai nori vaiko, nepastoti daug mažiau galimybių. Taigi visų pirma tokia pora turėtų atsakyti į klausimą, kam vaikas jiems reikalingas, ką jis pakeistų, nes laikas, kol vaiko nėra, greičiausiai skirtas išspręsti kažkokiai svarbiai problemai. Yra dar vienas įdomus momentas: kol pora nenusprendžia turėti vaiko, paprastai vidinis konfliktas net nekyla ir organizmas funkcionuoja visai neblogai.

– Tuo metu moteris kaip tik ir galėtų pastoti?

– Taip. Vidinis konfliktas yra, kai, viena vertus, noriu, kita vertus, labai nenoriu. Tada, kad šeimininkas nesikankintų su „noriu nenoriu“, nes tai neištveriama būsena, išsprendžia pasąmonė. Tarkim, labai norima vaiko, bet ne nuo to vyro. Tada organizmas ir padaro, kad vaiko nuo šito vyro ir nebūtų. O kai atsiranda kitas vyras, pasąmonė tą mechanizmą išsprendžia savo būdu. Kai tik kažkas gyvenime pasikeičia, pradeda ir hormonai gamintis. Žinoma, ne visoms šeimoms taip yra, bet būna ir taip.

Pagrindinių baimių ar priežasčių yra daug. Dalis moteris iš tikrųjų labai bijo nėštumo, gimdymo, bijo, kad kažkas blogo atsitiks sveikatai (tarkim, jei kažkas atsitiko moters motinai). Prisimenu vieną pacientę, kuri laukdamasi susirgo diabetu ir paskui visą gyvenimą labai kamavosi. Įsivaizduokite, ką ji perdavė dukrai – t. y. kiek sveikatos jai kainavo nėštumas. Tada nekeista, kad paskui dukra negali pastoti, nes ji pasąmonėje bijo – jei motinai taip atsitiko, vadinasi, ir jai kažkas gali atsitikti. Sakyčiau, tokių atvejų dabar mažėja, nes gydytojai moteris labai prižiūri. Dar viena dažna priežastis – dabar žmonės subręsta lėčiau ir daugelis net 25 metų merginų tam nepasiruošusios.

– Psichologiškai jos nepasiruošusios. O fiziologiškai?

– Fiziologiškai jos puikiai pasiruošusios, todėl vėl kyla vidinis konfliktas. Jei moteris nepasiruošusi, nori pagyventi sau, o visi aplink sako – jau laikas, ko lauki, greičiau gimdyk, atsakomybė tampa nepakeliama, atrodo, kad bus labai sunku. Pavyzdžiui, tėvai labai ją lepino, o dabar lepina vyras – ji vis dar vaikelis, viso dėmesio nori sau, o ne dar kažkam. Tada jai vaikas atrodo kaip tikras siaubas. Dabar vis daugiau tokių merginų. Būna, kad moteris jaučia, jog neturės vaikui ko duoti. Arba, pavyzdžiui, gal ji pati vaikystėje sirgo ir tėvams buvo našta. Ar jos draugės vaikas nuolatos serga, ir ji mano, kad vaikas yra tragedija: vaikelis gims ir nuolat sirgs, tad ne motinyste džiaugsiesi, o tik lakstysi pas gydytojus. Todėl moteris paniškai bijo, nors jos vaikas galbūt visai nesirgtų.

Yra žmonių, kurie šiaip neturi tėvystės, motinystės poreikio, nori daryti karjerą. Jei moteris kažkurioje srityje jaučiasi labai gabi, vėl kyla didelis prieštaravimas. Ji tarsi turėtų gimdyti, bet nenori. Įdomu, kad karjeros moterys tampa tarsi vyrais, nes turi labai daug dalykų daryti taip, kaip daro vyrai: ne būti jautrios, ne aplinką harmonizuoti, o labai kryptingai siekti tikslo, nesidairyti į šonus ir pan. Pavyzdžiui, kokios vadybininkės ar mokslininkės, kurioms darbe reikia kietumo, gyvena kaip vyrai. Tada pasąmonė gauna signalą, jog moteriai reikia būti vyriškai tam, kad ji išsilaikytų, o jei ji taps nėščia, taps labai moteriška, nebegalės tęsti karjeros.

Gali būti, kad vaiko nenori vyras. Net jeigu jis to nesako, moteris jaučia. Tada ji bijo, kad tėvas vaiko nemylės, neužsiims arba pašlis santykiai, nes būna tokių vyrų, kurie viso moters dėmesio nori sau. Infantilus vyras nori, kad moteris jį apšokinėtų, nes vaikas yra jis, tad kitas vaikas jam būtų didžiulis konkurentas. Jei moteris tai žinotų sąmoningai, kūnas nereaguotų. Bet ji tai jaučia pasąmonėje, todėl, jei vyrą myli, galvoja, kad gal geriau santykių negadinti, gal svarbiau vyras, o ne vaikas. Šitaip ji nepastoja – viskas išsisprendžia. Prisimenu moterį, kuri su vyru pragyveno 15 metų, bet pastojo beveik 40-ies. Tada pora iširo. Ji džiaugėsi vaikais, santykiai šlijo, jis susirado vieną, antrą meilužę.

Dar labai svarbi priežastis, aktuali Lietuvoje, – nepasitikėjimas partneriu. Vyrai neužsiima su vaikais, nenori su jais būti, visa našta krinta ant moters pečių. Pagimdei vaiką – pati ir augink. Todėl, jei moteris vyru nepasitiki ir pagalvoja, kokia našta jos laukia, vėl nepastoja. Kai kurios moterys vyrui net jaučia slaptą neapykantą. Pavyzdžiui, gyvena pora, bet meilės nėra – tik kažkokia parodomoji šeima. Tokia moteris taip pat nenori vaiko nuo to vyro, svajoja, kad galbūt dar atsiras kitas vyras, šalia kurio ji būtų laiminga.

– Bet ir senovėje nebuvo taip, kad vyrai labai mylėtų vaikus ir padėtų auginti. Kada šis gynybinis mechanizmas suveikia, o kada ne?

– Senovėje buvo šiek tiek kitaip. Viena, pora, ypač moteris, neturinti vaikų, buvo smerkiama. Tu tada ne moteris, jūs – ne šeima. Matyt, baimė būti pasmerktai ir nusverdavo. Antra, dabar žmonės labai drąsiai įgyvendina savo norus. Jei moteris sau pasako, kad neaugins vaikų ir darys karjerą, ji tą norą gali sau leisti jausti labai stipriai. Visi labai nori būti laimingi. O anksčiau buvo tokia aukojimosi ideologija: reikia aukotis dėl vaikų, o paskui jie aukosis dėl tavęs. O dabar žmogus siekia savo tikslo ir, jeigu jam su partneriu negerai, jis susiranda kirą. Tai labai netinkama vaikams, nes vaikas yra tas, dėl kurio reikia aukotis. Be to, netinkama ir partneriams, todėl ir skyrybų tiek daug. Tiesiog žmonės pasikeitė.

– Būna, kad abu labai labai nori, bet jiems nepavyksta. Tik nustoja norėti – gimsta vaikelis.

– Iš tikrųjų taip yra. Apskaičiuota, kad jauna pora turi natūraliai pastoti maždaug per metus ar dvejus (o ne pirmą mėnesį, vos sugulus). Vyresni turi mylėtis iki ketverių metų. Bet jeigu jie, mylėdamiesi pusę metų, nepastoja, juos pradeda imti siaubas – juk amžius ragina, aplink daugybė nevaisingų, nelaimingų šeima. O kai imi bijoti, apima stresas, organizmas įsitempia, pradeda kitaip veikti hormonai. Stresas, baimės būsena niekam nepadėjo nieko padaryti. Pabandyk kūrybinį darbą atlikti bijodamas – nekils jokių kūrybinių minčių. O stresą žmonės patiria klaikų, įsivaizduoja, kad jų gyvenimas žlugęs. Kaip nustoti norėti – poros klausia psichologų.

– Bioenergetikai pataria pasiimti vieną vaiką iš vaikų namų, o, kai jau tas vaikas ramiai augs šeimoje, pasipils ir savi.

– Labai geras pasiūlymas, tik įsivaikinimas turėtų būti organizuotas logiškiau, kad žmonės turėtų daugiau informacijos. Iš tiesų šis būdas geras, gal daug kas taip ir darytų, jei būtų taip lengva vaikus įsivaikinti. Svarbus dalykas yra ir būsto ar pinigų neturėjimas. Anksčiau nebuvo manoma, kad vaikui išlaikyti reikia turėti labai daug pinigų: vaikų gimdavo daug ir visi duonos gaudavo. O dabar vaiką reikia vesti į brangiausius būrelius, mokėti už brangius mokslus ir t. t. Kai žmogus taip įsivaizduoja ir tiek pinigų neturi, tas labai spaudžia, todėl ir vėl neišeina pastoti.

Dar viena šių laikų priežastis – kontracepcija. Poros saugosi labai sėkmingai, tik tas saugojimasis nėra toks paprastas. Kai labai smarkiai nori, kad vaiko nebūtų, pasąmonei siunti signalus „jokiais būdais, tik ne dabar, nes bus bėda“. Organizmas yra inertiškas – jeigu jį ilgai pratini prie minties, kad jokiu būdu negalima pastoti, paskui, kai sugalvoji, kad jau galima, jis taip greitai nepersitvarko.

– Ne pati kontracepcija kenkia, bet ilgas nenorėjimo laikotarpis?

– Dabar tai labai įprasta. Anksčiau moterys iki 30 suvirš metų nesinaudodavo visais įmanomais kontracepcijos būdais, greičiau pastodavo. Tačiau yra ir giluminių psichoanalitinių priežasčių. Jos liūdnos, sunkios ir psichologai galvoja, ką daryti. Sunki padėtis, jei moteris nelaiminga jautėsi pati būdama kūdikis – tada veikia patirtis, kurios normaliai net neatsimeni. Pavyzdžiui, jeigu jai gimus šeimoje įvyko kažkokia tragedija: tėvas išėjo iš namų, mama sirgo depresija po gimdymo. Tokiais atvejais moteris jaučia nenusakomą baimę, kad su kūdikiu bus sunku (nes ji pati, kaip kūdikis, kažko nepatyrė, kažko negavo ar augo labai prastomis sąlygomis), ji bijo atsiminimų ir automatiškai saugosi. O gal jai ir vaikai nelabai patinka, gal atrodo, kad motinystė vien vargas, o džiaugsmo mažai. Moterims, kurios vaikystėje patyrė kažką negero ar buvo nemylimos, padėti labai sudėtinga, nes priešinasi visa jų pasąmonė. Tokiu atveju gali padėti tik ilgalaikė psichoterapija.

Neapykanta motinai, blogi santykiai su motina labai siejasi su vaisingumo problemomis. Jei neapkenti savo motinos (gal to net ir nenorėdama), tada, kaip motina, pradėsi neapkęsti savęs pačios, nes kankins klausimas, ar tikrai pavyks būti geresnei už savo motiną. Išeina toks vaikų ir motinystės atmetimas. Jis dabar gana dažnas, nes žmonės susvetimėję. Kartais vaiką norima turėti ne dėl jo paties, o dėl visiškai kitų motyvų: pavyzdžiui, pasirodyti, kad aš esu kažko verta kaip moteris – nes visos turi vaikų, tai ir man reikia. Vaikas į tokią šeimą taip pat gali neskubėti.

Labai svarbi dar viena priežastis. Jei šeimoje yra keli vaikai, užtenka ir dviejų, kai kurie tėvai vyresniajam primeta auginti jaunesnį, ir jis, būdamas kokių 7–10 metų, yra atsakingas už tą, kuriam treji, nors jam tai visiškai ne pagal jėgas. Kai tokio amžiaus mergaitė, pati nepabuvusi vaiku, jau turi būti motina, motinystė jai atsistoja skersai gerklės. Suaugusi tokia moteris, ko gero, vaikus atidės iki paskutinio momento, labai to nenorės ir labai sunkiai prisivers tai padaryti. Sunku tikėtis, kad ji norės rūpintis kažkuo kitu, nes ja pačia vaikystėje nebuvo rūpintasi. Būna ir keistesnių atvejų. Pavyzdžiui, mergaitė serga kokia nors liga, tarkim, astma. Gydytojas pasako, kad gal hormoninių preparatų skirti nereikia, nes paskui ji gali neturėti vaikų. Kokių penkerių metų mergaitė tai išgirsta, paskui tie vaistai jai vis dėlto duodami, ir pasąmonėje lieka „įrašas“, kad vaikų gali nebūti. Tai kaip hipnozė, įtaiga. Žinoma, ji tai užmiršta, bet kodas lieka.

Bet labai svarbu pakalbėti ir apie tas poras, kuris nevaisingos dėl biologinių priežasčių. Matyt, prie to prisideda ir ekologinė sistema. Pavyzdžiui, labai padaugėjo nevaisingų vyrų, nors anksčiau buvo daugiau nevaisingų moterų. Didelė problema, kad šitos bėdos ištikti žmonės apie tai nekalba. Tarsi tai būtų gėdinga.

– O pakalbėjimas padėtų?

– Padėtų, nes slapstantis įtampa tik didėja. Turi bėdą, bet visiems šypsaisi, sakai – nieko tokio, nelabai dar norime. Turi apsimesti, neišsiduoti, slėpti ašaras, tarsi viskas būtų gerai. Eini pas nevaisingumo specialistus, o ten trauma po traumos, vaikštai ašaromis apsipylęs. Jei visiems drąsiai pradėtum kalbėti, sakytum, kad turi tokią bėdą, guostumeisi, būtų lengviau. Būtų mažiau įtampos, žmonės paguostų, palaikytų, paskatintų. Psichologai pastebi, kad tokiais atvejais moteris iš viso pasijunta nemoteriška, nebežino, kas ji tokia yra. Vyrai išgyvena nė kiek ne mažiau, taip pat jaučiasi nevyriški. Pajuokavimas „šaudai tuščiais šoviniais“ – baisus dalykas. Nevaisingi žmonės praranda gyvenimo tikslą, juos ištinka egzistencinė krizė, jie nebežino, kas prasminga. Tai labai sunku. Juk būna šeimų, kurioms nepadeda dirbtinis apvaisinimas, kurios nepasiryžta įsivaikinti. Tada viskas, jos turi gyventi visiškai kitaip.

O kaip gyventi, kai žmogus jaučiasi praradęs savo ateitį, tai, ką įsivaizdavo: kaip bus gerai, kaip vaikas bus į jį panašus, ką jie veiks, kaip draugaus ir t. t.? Prasideda gedėjimas. Iš pradžių –neigimas, paskui – pyktis, už ką man taip atsitiko, kuo aš nusikaltau. Dažnai prisiskaitoma visokių naujos bangos „dvasinių“ žinių: jei tavo bloga karma ar pridarei nuodėmių – štai tau bausmė. Nors manau, kad ten ne nuodėmės, o psichologinės ar fiziologinės priežastys. Bet žmonės linkę ieškoti nuodėmių, graužtis, kaltinti save, jaustis blogesni, negu yra. Tiek vyrams, tiek moterims tai baisiai sunki stadija. Ją įveikti ir suvokti, kad dėl to, kas atsitiko, žmogus nėra blogesnis ir nepadarė kažkokių baisių nuodėmių, labai sudėtinga, bet įmanoma. Jei jis nekenčia vienas, jam padeda kiti, būna lengviau.