Ramybės kaina

Ramybės kaina

Vienam garbaus amžiaus ūkininkui įkyrėjo kaimynų vaikigaliai, kurie įsigudrino žaisti ir triukšmauti pievelėje priešais jo namą.

Vaikų rėkavimai nedavė jam ramybės. Iš pradžių žmogus geruoju paprašė juos žaisti kur nors kitur, paskui barė ir gėdijo, galiausiai visai įdūko... Tačiau visa - bergždžiai.

Tuomet jis pakeitė taktiką.

Vieną dieną ūkininkas maloniai pakvietė vaikiščius verandon, pavaišino juos saldėsiais ir pasakė: "Berniukai, aš labai džiaugiuosi, kad jūs žaidžiate šalia mano namų. Mano vaikai seniai užaugo ir išsilekiojo, tad man malonu į jus žiūrėti. Būkit geri, ateikite kasdien. Už tai kiekvienam iš jūsų mokėsiu po 25 centus."

Berniukai su entuziazmu sutiko. Visą kitą dieną jie lakstė po pievą, o vakare kiekvienas gavo žadėtus pinigus. Taip tęsėsi keletą dienų.

Kartą ūkininkas vėl sukvietė vaikus ir pasakė: "Mano reikalai pablogėjo, ir man per sunku mokėti jums po 25 centus per dieną. Nuo rytojaus gausite po 15 centų."

Berniukai paniurzgėjo, bet kitądien vėl žaidė savo žaidimus. Tik jau su mažesniu entuziazmu.

O dar po kelių dienų ūkininkas pareiškė: "15 centų už dieną jau irgi ne mano jėgoms. Nuo rytojaus gausite po penkis."

"Tai jau ne, seni! - pasipiktino vaikėzai. - Už tokius grašius pats bėgiok po savo pievą!"

Nuo tos dienos ūkininko sodyboje įsiviešpatavo ramybė.

Psichologijos mokslui seniai žinomas motyvacijos dėsningumas, kurį pirmieji suformulavo amerikiečių psichologai R. Yerkes ir J. Dodson (sukūrę "komforto zonos" teoriją). Jo esmė tokia: geriausiam rezultatui pasiekti nereikia aukščiausio lygio motyvacijos. Atvirkščiai: per didelė motyvacija trukdo siekti geriausių rezultatų.

Apie tai jau nutuokė senovės daoistų išminčiai. Jie teigė: "Žaidimų meistras jaudinsis rungdamasis dėl sidabro segės ir pames galvą lošdamas dėl aukso."

Paprasčiausia būtų duoti kiekvienam žmogui į rankas konkrečią sumą pinigų. Tačiau vienkartinė tokio pobūdžio priemonė suteiks tik laikiną palengvėjimą. Kitą dieną jam reikės daugiau.

Kiek kainuoja ramybė

Su posakiu "Pinigai laimės neprideda" sutiktų dauguma ir turtingų, ir vargšų. Pastarieji - saviguodai, turčiai - todėl, kad pinigų turi, o štai laimės - ne visada.

Suprantama, atsainus požiūris į pinigus, ypač dažnas tarp nevykėlių, uždaro vartus į gerovę. Balzakas teisingai pastebėjo: "Tas, kuris ieško milijonų, retai juos suranda, užtat tas, kuris neieško, - neranda niekada!"

Pinigai - niekam tikusi gyvenimo prasmė, tačiau puiki paspirtis jos ieškantiems. Anot to paties Balzako, jie reikalingi tam, kad galėtum apie juos negalvoti.

Tačiau šiandien pinigai yra pagrindinis stresorius, esminis žmogaus vidinių ir žmonių tarpusavio konfliktų šaltinis.

Iš tikrųjų laimingas žmogus yra tas, kuris daro tai, ką darytų ir ne už pinigus. Laimingas tas, kuris bendrauja tik su žmonėmis, kuriems simpatizuoja.

Tačiau ar dažnai pasitaiko, kad hobis būtų dar ir gerai mokamas, o bendrauti tektų tik su nesavanaudiškais ir artimais?

Geriausiu atveju bent jau dalį laiko bei jėgų tenka paaukoti ir "rinkos santykiams", susijusiems su anaiptol ne mėgstama veikla ir anaiptol ne simpatingais žmonėmis.

Buvo atliktas toks psichologinis tyrimas.

Tiriamiesiems davė paragauti pagal skonį lygiaverčių produktų, supakuotų ir pažymėtų skirtingomis kainomis - aukšta, vidutine ir žema. Nė vienas iš eksperimento dalyvių nepastebėjo triuko.

Visi be išimties brangiausią produktą suvokė kaip skaniausią.

Pinigai neprideda laimės, tačiau jie - priemonė, smarkiai stimuliuojanti nuotaiką ir elgesį.

Štai pirmąsyk pamatę žmogų mes jį įvertiname per 10-20 bendravimo sekundžių - kai jis dar nieko nespėjo pasakyti ir padaryti. Mes sprendžiame iš jo veido išraiškos, manierų, drabužių, šukuosenos, kvapo, nevalingai (o kartais ir sąmoningai) visa tai fiksuojame bei susikuriame savo požiūrį į jo asmenybę.

Būtent todėl mes ir patys siekiame aplinkiniams rodytis patraukliai. O tai reikalauja ne tik pastangų, bet ir... išlaidų.

Blogis ar gėris?

Filosofų panieką turtams sukėlė jų slaptas troškimas atkeršyti neteisingam likimui už tai, kad jis neapdovanojo jų pagal nuopelnus gyvenimo gėrybėmis; ši panieka buvo slaptas ginklas, gelbstintis nuo žeminančio skurdo, ir aplinkinis kelias į pagarbą, kurią paprastai atneša turtas.

Iš tiesų pasaulyje egzistuoja niekšingi turčiai ir kilnūs vargšai. Bet egzistuoja ir nuostabūs žmonės su nuostabiom sąskaitom banke.

Romėnas Epiktetas, vėlyvojo stoicizmo ir eklektikos atstovas, savo gyvenimą paskyrė filosofijai. Šis mokslas tuomet buvo laikomas visu kompleksu žinių apie pasaulį, tačiau didelių pajamų nedavė.

Kartą, pasinaudojęs astronominiu ir gamtos pažinimu, Epiktetas išmąstė, kad kitąmet bus didelis alyvuogių derlius, ir už visas savo santaupas išsinuomojo visas apylinkės aliejaus spaudyklas.

Taip filosofas tapo sezono monopolistu, ir kadangi derlius išties buvo geras, sugebėjo per trumpą laiką apsirūpinti visam likusiam gyvenimui.

Tačiau išvada, kurią padarė Epiktetas, buvo tokia: "Išmintingam žmogui praturtėti nesunku. Bet neįdomu!"

Kam visa tai?

Neseniai psichologų atliktas tyrimas atskleidė, kad Europoje ir JAV nervų bei psichikos sutrikimais daugiausiai skundžiasi materialiai apsirūpinę žmonės. Populiariausių psichoanalitikų klientai - turtingi ir "buities neprislėgti".

Paradoksas: savižudybės (o jų motyvas dažniausiai būna beviltiškumo jausmas) dažniau pasitaiko turtingose šeimose nei tose, kurių pajamos mažos...

"Aš turiu mokslinį laipsnį, prabangų automobilį, esu nepriklausomas finansine prasme, - savo psichoterapeutui sako dar jaunas amerikietis. - Sekso bei asmeninio prestižo atžvilgiu turiu kur kas daugiau galimybių nei galiu realizuoti. Vienintelis klausimas, kuris man kyla, - kokia viso to prasmė?"

... Jeigu išleidžiate tiek, kiek uždirbate, - jūs ne rūpinatės savo gerove, o paprasčiausiai plačiai gyvenate. Jūsų turtas yra tai, ką jūs sukaupiate, o ne ką išleidžiate.

Panašias tezes propaguojantys amerikietiški bestseleriai remiasi statistiniu argumentu: tipiškas milijonierius asmeninėms reikmėms skiria ne daugiau kaip 7 proc. pajamų. Likusius investuoja. Tokia turtėjimo esmė.

Šiam "atradimui" iš tiesų jau daugybė metų. Dar Benjaminas Franklinas (1706 - 1790), kurio portretas puošia šimto dolerių kupiūrą, mokė: "Išleisk vienu centu mažiau nei uždirbi, - ir turėsi perteklių." Štai jums ir filosofinis akmuo.

Bet jeigu vidutines pajamas gaunanti šeima, per 50 darbo savaičių sutaupiusi sumą dviejų savaičių atostogoms, leis sau pailsėti, - sukauptų pinigų nebeturės...

Tai ką rinktis: malonumą dabar ar kada nors?

Kas garantuos, kad brangiausiu būdu atėmę iš savęs gyvenimo džiaugsmą, galiausiai nusipelnysime tik prabangių laidotuvių, ir tai jeigu paveldėtojai nepašykštės?..

Todėl vertingiausia, ką gali įgyti žmogus, yra jo gebėjimas savarankiškai įgyvendinti savo siekius naudojantis turimomis priemonėmis. Sugebėjimas paskirstyti savo naudai ir malonumui tuos resursus, kuriuos turi šiandien.

Žinoma, šis uždavinys nesunkiai suprantamas teoriškai, bet sunkiai įkandamas praktiškai...


* Kas visą dieną dirba, tam nelieka laiko užsidirbti.

* Labdara naudinga tik su sąlyga, kad ji padės įgyti nepriklausomybę.

* Jūsų finansinė gerovė priklauso nuo jūsų asmeninių sprendimų.

* Draugystė, pagrįsta verslu, geriau negu verslas, pagrįstas draugyste.

* Malonus bendravimas su žmonėmis - tai prekė, kurią galima nusipirkti lygiai taip pat, kap perkame cukrų arba kavą. Ir aš sumokėsiu už tokį gebėjimą daugiau nei už bet ką kita pasaulyje.
John D. ROCKEFELLER (1839 - 1937)

 

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder