Saulius Liutkus: "Esame žmogiškumo prieglobstis vienas kitam"

Saulius Liutkus: "Esame žmogiškumo prieglobstis vienas kitam"

- Žmogus nuo pat gimimo iki mirties gyvena grupėse. Anksčiau, žmogui gimstant, prie jo būdavo pribuvėja, po to akušeriai ginekologai, dabar gimdyme dažnai dalyvauja ir kūdikio tėvas, ir tai yra pirmoji grupė žmonių, su kuria mes susiduriame. Ir vėliau žmogus, kad ir koks būtų individualus ar išskirtinis, yra sociali būtybė, gyvenanti šeimoje, darželyje, klasėje ar darbo kolektyve, - sakė gydytojas.

XX amžiaus antroje pusėje buvo pradėta taikyti grupinė terapija, kurios pradininkais laikomi D. Yalom, S. Scheidlinger, C. Rogers. Lietuvoje, Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, 1977 metais grupinę terapiją pradėjo psichoterapeutas A. Alekseičikas.

Dažnai klausiama, kuo grupinė terapija yra pranašesnė už individualiąją, kurioje terapeutas dirba tik su vienu klientu. Tiksliausias atsakymas būtų, kad individualioje terapijoje gauname atspindėjimą tik iš vieno žmogaus, o grupėje, kurioje dažniausiai būna nuo šešeto iki dešimties žmonių, gauname atspindėjimą iš jų visų. Todėl galima įsivaizduoti, kiek plačiau ir įvairiapusiškiau grupėje žmogus gali pažinti save.

Jei kalbėtume, kas atsispindi, išskirčiau keturis dalykus: išsiaiškinamos kiekvieno grupės dalyvio problemos ir padedama jam suprasti bei keisti savo būseną, palaipsniui siekiama didesnio ir tinkamesnio socialinio prisitaikymo, suteikiama žinių apie tarpasmeninių ir grupinių procesų dėsningumus, padedama dalyviams atskleisti savo dvasinį potencialą ir tobulėti kaip asmenybei.

Noriu pasakyti, kad kalbame apie psichodinamines grupes, kurios iš pradžių labiausiai buvo paplitusios Didžiojoje Britanijoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose, o paskutinius kelis dešimtmečius ir Europos šalyse. Yra ir įvairių kitų grupių - tai elgesio terapijos grupės, kuriose mokoma adaptyvaus elgesio, ir žmonių, turinčių tokių pat problemų, grupės, kaip anoniminių alkoholikų ar azartiškų lošėjų. Yra grupės, kurios funkcionuoja stacionaruose ar ambulatorijose, tačiau didžiąją dalį sudaro grupės, į kurias renkasi žmonės, turintys tikslą daugiau save pažinti, suvokti savo jausmus ir potyrius ir kaip šie trukdo arba padeda gyvenimo kokybei.

Be abejo, ne kiekvienas žmogus ryžtasi ateiti į grupę ir ne kiekvienas tinkamas grupinei psichodinaminei terapijai. Tai turi būti žmogus, kuris, kad ir kaip tai būtų sunku, nebijotų kalbėti apie save, apie savo jausmus, apie tai, ką jis išgyveno ne tik kažkada praeityje, bet ir "čia ir dabar", tai yra, grupėje.

Jeigu viskas vyksta sėkmingai, tai dažnai žmogus suvokia, jog tos baimės, kaltės ar gėda, kurios taip jį kausto, yra universalios. Ir būdingos ne tik jam, bet apskritai visiems žmonėms. Dar daugiau: jis pamato, kad kalbėdamas apie tai, jis nežlunga, o gali būti ir priimtas, ir suprastas, ir atspindėtas su pajautimu.

- Ar pasitraukia mirties baimė? Ką grupė kartu išgyvena ir koks čia psichoterapeuto vaidmuo?

- Mirties baimę visiškai panaikinti yra sunku. Žmones labiau gąsdina ne pati mirtis, o kaip jis mirs, ir ar jis bus tuomet vienas su mirtimi. Apie tai grupėse taip pat kalbama, dirbama su kitais taip pat sudėtingais ir sunkiais jausmais.

Grupė - tai savotiškas pasaulio, visuomenės, gyvenimo modelis. Tai, kas vyksta su grupės dalyviais už grupės sienų, labai dažnai vyksta ir grupės viduje. Ir tai leidžia, vėl pakartosiu, - atspindėti tuos jausmus, kuriuos tas žmogus sukelia kitiems, juos kitaip priimti, įvertinti ir drauge tapti ir pačiam sau priimtinesniu. Grupės terapeuto vaidmuo yra užtikrinti grupės narių saugumą ir padėti jiems atsiskleisti. Jis turi keletą funkcijų, ir viena jų skamba "biurokratiškai", tai yra grupės administratorius, atsakingas už grupės susitikimų laiką, vietą ir vadinamąsias grupės ribas.

Grupė turi laikytis keleto taisyklių, iš kurių svarbiausia yra konfidencialumas, tai yra, apie tai kas vyksta grupėje, negalima pasakoti už jos ribų, o visas kylančias problemas ir jausmus reikia "grąžinti" atgal į grupę ir aptarti jos viduje.

- Kokiu principu į grupę parenkami žmonės. Ar kaip kokiame realybės šou, čia susirenka turinčios asmenybės problemų, narcisistinių polinkių, depresyvios, neurotiškos asmenybės?

- Kuo įvairesnė grupė, tuo darbas gali būti produktyvesnis, ir jeigu mes kalbame apie psichodinamines grupes, tai, žinoma, žmonėms, turintiems ryškių psichikos sutrikimų, jos nėra tinkamos. Jiems skiriamos kito pobūdžio grupės.

Ir pagrindinis skirtumas nuo visokių realybės šou yra tas, kad tai nėra ekspozicija į išorę ir viešą "nusirenginėjimą" prieš dideles auditorijas, tenkinant savo dažnai narcistinius ar kitus poreikius. Atvirkščiai, tai yra labai konfidencialu, nevieša ir dirbama ne dėl išorinių efektų, bet gilinamasi į savo vidinį pasaulį, ir dėl savęs.

Kategoriškai noriu patikinti: tai nėra žaidimas, o gana sunkus ir sudėtingas darbas, kuriame iš tiesų būna labai sudėtingų jausmų ir įvairių jų proveržių. Bet vienas iš pavykusių darbo rezultatų - tai pajuntamas katarsis.

Ar grupės nariai apsaugoti nuo itin negatyvių išgyvenimų, kurių jie galėtų sukelti vienas kitam? Viena iš grupės terapeuto funkcijų ir yra apsaugoti grupės dalyvį, jeigu kiti grupės nariai į jį nukreipia per daug neigiamų emocijų ir agresyvumo. Temų atžvilgiu nėra jokių tabu ar draudimų, konkrečios sesijos metu pati grupė sprendžia, apie ką kalbėti, laikomasi principo: "gyvename čia ir dabar". Grupėje mokomasi pasiekti, kad kuo mažiau būtų paviršutiniškai, netiksliai suvoktų "dramų".

Psichodinaminė grupės terapija yra ilgas procesas, kuris dažnai vyksta keliolika mėnesių ar keletą metų, tad turėti iliuzijų, kad atėjus į grupę, po keleto susitikimų viskas pagerės ir pasikeis, žinoma, nerealu. Bet juk taip yra ir gyvenime.

- Taigi galiu tikėtis, kad darbas grupėje man padės pažinti, pripažinti savo problemą ir pasirinkti tinkamiausią jos sprendimo strategiją. Ar grupės nariai taip pat taps draugai ir bet kada galėsiu į juos atsiremti? O galbūt tapsiu nuo jų psichologiškai priklausoma?

- Tol, kol žmonės dalyvauja terapijoje ir yra grupėje, už jos ribų jiems nepatartina bendrauti. O jeigu tai vyksta, jie apie tai turi kalbėti ir grupėje.

Na, galbūt svarbiausias terapijos tikslas (nors kiekvieno jis gali būti labai individualus), - tai pažinti ir nebijoti savo jausmų, tuo būdu mažiau bijant ir aplinkinio pasaulio. Tai reiškia paprasčiausiai sutvirtėti savyje, sustiprėti kaip asmenybei ir sumažinti tas baimes, nerimus, nejaukumus, kurie dažnai mus kausto ir paralyžiuoja gyvenimą.

Svarbu žinoti, jog dažniausiai tie mūsų trūkumai ir kitos baisios savybės esti perdėti, hiperbolizuoti, įsivaizduoti. Ir suvokimas bei pajautimas grupėje, jog nesi toks jau blogas, gėdingas ir kaltas, turbūt leidžia apskritai geriau realizuoti save šiame gyvenime, čia ir dabar.

Kita vertus, jeigu iš grupinės terapijos tikimasi vien tik ramybės, atsipalaidavimo ar didžiulio sukrėtimo - taip nebus. Bus visko, kaip ir gyvenime, - ir labai didelio palengvėjimo po vienos sesijos, ir liūdesio - po kitos, ir galbūt sutrikimo po trečiosios, bet visą laiką apie tai bus kalbama, į tai grįžtama.

Terapijos metu tie mūsų išgyvenimai, jausmai tampa priimtinesni geriau suvokti - tiek būnant grupės viduje, tiek ir už jos ribų. Mes gyvename vienas kito žmogiškumo prieglobstyje, ir jokių patologinių priklausomybių, lankant grupę, nelieka.

Primename, jog norintys dalyvauti psichodinaminėje grupėje gali kreiptis į psichoterapeutą pirmadieniais - šeštadieniais nuo 10 iki 12 val. Tel. 8-687 31656.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder