Senmergės

"Geriausios darbuotojos - tikros senmergės. Joms nerūpi pasiimti iš darželio vaikus. Jei reikia skubiai užbaigti darbus - liks įstaigoje per naktį ir dideliu žygdarbiu to nelaikys", - sakė vienos firmos vadovė.

Tad būtų neteisinga manyti, jog nesukūrusios šeimos moterys vertinamos prasčiau. Tai netiesiogiai patvirtina ir dabartinės Vyriausybės sudėtis: dvi iš trijų ministrių yra netekėjusios.
"O ką reiškia tas žodis? Kad aš miegu viena? O ar tai man ant kaktos parašyta?¦ - piktinasi tuo, kad visuomenė braunasi į jos privatų gyvenimą, energinga keturiasdešimtmetė.
Senmerge pavadinti neištekėjusią moterį retas surizikuos: jei nekibs į akis, tai bent perlies žudančiu žvilgsniu. Tačiau tai tik vienas mitų. Netekėjusios moterys į savo socialinį statusą dažniausiai reaguoja neutraliai, jas labiau dirgina aplinkinių perdėtas dėmesys.

"Kartais pasidaro nejauku, kai kas nors lepteli apie senmerges mano akivaizdoje ir staiga pasimeta. Aš savo statuso nesureikšminu. Tačiau pastebėjau, kad tai linkusios daryti ištekėjusios moterys.
Joms kažkodėl smagu pabrėžti tą skirtumą ir taip netekėjusią bendraamžę sumenkinti. Gal neturinčiosios vyrų joms atrodo pavojingos konkurentės?¦ - stebisi Rita.
"Esu baigusi senmergių kalvę - filologijos fakultetą. Ten susirenka šimtas apsiskaičiusių bei romantiškai nusiteikusių merginų ir kokie šeši vyrukai, ne visada atitinkantys aukščiausius idealus. Nuomonė apie vyrus ima gesti nuo pat jaunystės", - paaiškina iki šiol neištekėjusi trisdešimt aštuonerių metų moteris.
"Dar gerai, kad netekėjusių nevadina lesbietėmis, nes viengungius vis dažniau įtarinėja netradicine orientacija", - sarkastiškai šypsosi ji ir priduria: "Tai vienintelis privalumas, nes šiaip žodis "senmergė" turi prastesnį atspalvį nei "senbernis".
"Nekenčiu šio žodžio. Įžvelgiu jame diskriminaciją. Vyrai dar vadinami viengungiais, vienišiais. Senberniais juos pavadina tik norėdami pasišaipyti ar paraginti ieškotis žmonos. Tarsi reikia suprasti, kad jie yra vieni, nes nenori. O jau senmergė - tai sena merga, kurios niekas nenori", - įsižeidžia Vaida.
Jai - trisdešimt dveji, o iš pažiūros atrodo dar jaunesnė. Daugelyje Europos šalių niekam ir į galvą nešautų mintis rūpintis jos šeimynine padėtimi.

"Tik pamėgink kam užsiminti, kad man nereikia bet kokio trisdešimties sulaukusio nusmurgėlio, baigusio vidurinę ir iki šiol važinėjančio aprūdijusiu "golfuku". Tuojau apšauks savanaude materialiste.
Niekam nekils klausimas, kodėl aš galėjau baigti dvi aukštąsias mokyklas, susirasti gerą darbą, gauti kreditą, įsikurti jau prieš metus įsigytame bute, o mano bendraamžis - ne. Aš turėčiau džiaugtis, jei jis panorės vien būti šalia? Mano pastangomis sukurta gerovė turi jam atitekti dėl to, kad suteiks man savo pavardę?" - pyksta Vaida, kuri neseniai išgyveno romaną su panašiu herojumi.
"Pavardė - vis dar keblumas. Nors tautiečiai galėjo apsiprasti, kad daugybė ištekėjusių moterų pasilieka savo pavardę, tačiau išgirdę "-aitė", atsigręžia pasižiūrėti. Pamatę, kad man ne aštuoniolika, iškart pradeda svarstyti, ar esu senmergė auklė, ar merga su vaiku, mat dažniausiai visur vaikštau su savo trejų metų sūneliu", - dėsto savo įspūdžius Danguolė.
"Kai man buvo dvidešimt devyneri, pradėjau labai nervintis, nes mama ir tetos, pusseserės ir draugės staiga susirūpino mane ištekinti. Gal jų tikslas ir buvo kilnus, bet man, pamačius siūlomą kandidatą, tapdavo negera: nejau jos mano, kad tesu verta tokio vyro? Galiausiai pati ėmiau dairytis Ėsu tikslu¦. Dabar bjauru ir prisiminti. Manau, kad tuo metu buvau tikra senmergė - smulkmeniška ir nuobodi, įsitempusi ir vaidinanti geresnę nei esu", - prisimena Danguolė ir nusipurto.
"O paskui sutikau Jį. Mačiau, kad negaliu sieti su juo rimtų vilčių, bet įsimylėjau. Jis buvo nuostabus kavalierius ir meilužis, tačiau niekada nekalbėjo apie meilę. Bet suteikė man tiek džiaugsmo, kiek niekas iki tol. Kai sužinojau, kad laukiuosi, tylėjau, beveik neabejojau, kad galiu jį iškart prarasti. Taip ir atsitiko, tik dar po kelių mėnesių, kai nebegalėjau nuslėpti kintančio kūno. Jis pasidomėjo, ar suprantu, kad tai bus mano vienos rūpestis. Paskui atsisveikino, pabučiavęs mane į skruostą. Taip, kaip darydavo, jei susitikdavome viešumoje. Kelias dienas dar tikėjausi, kad tai ką nors reiškia. Kartais pagalvoju, kad būtų neblogai ištekėti. Galėčiau pasikeisti pavardę. Kai sūnus pradės eiti į mokyklą, tai bus vėl svarbu", - neslepia Danguolė.

Paskutiniojo Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, 683,5 tūkst., arba kas ketvirtas asmuo nurodė, jog niekada negyveno santuokoje.
Tokių vienišių daugiausia 20-34 metų amžiaus grupėse, tačiau nemažai yra ir vyresnių. Lietuva Europoje pirmauja jauniausiomis nuotakomis. Jų amžiaus vidurkis - 23,1 metų, kai tuo tarpu Islandijoje bei Švedijoje merginos tuoktis ryžtasi sulaukusios 29,8 metų.
"Nuvažiavusi į JAV jaučiausi kur kas geriau. Ten trisdešimties metų neištekėjusi moteris niekam neatrodo Ėbeviltiška¦. Vyrai ją pastebi, nori bendrauti, sako komplimentus. Lietuvoje, jei esi be vestuvinio žiedo ar mergautine pavarde, atrodai įtartina - geriausiu atveju nesugyvenamo charakterio", - pasakoja Jovita.
"Vyrai - keisti padarai. Iš pradžių laukia, kad moterys rodytų iniciatyvą, o paskui, kai įsidrąsina, įsitikina, kad nebus atstumti, pareiškia, kad negali pakęsti feministinių pažiūrų partnerės. Jie į artimesnius santykius taikosi nesidomėdami, koks naujosios pažįstamos charakteris. Mintis, kad moteris nori ne tik trumpalaikio dėmesio, bet ir rimtos draugystės, o paskui bent kažkokių įsipareigojimų, jiems atrodo senamadiška", - neturi iliuzijų trisdešimt ketverių Jurgita.
Ji neseniai išsiskyrė su vedusiu vyriškiu, su kuriuo pastaruosius dvejus metus praleisdavo savaitgalius ir du darbo dienų vakarus per savaitę.
Jos manymu, natūralu buvo puoselėti viltis, kad partneris išsiskirs, ir jie galės sukurti šeimą.

"Nesu tokia kvaila, kad po darbo lėkčiau namo kotletų kepti ir pasmirdusių kojinių skalbti. Tegu tai daro jų žmonos ar mamytės, o man atitenka dėmesys, gėlės ir vakarienė užmiesčio restorane. Tokios dalybos mane visiškai tenkina", - pareiškia egzotiškos išvaizdos Galina.
"Aš vyrus renkuosi, o ne jie - mane, todėl turiu tą, kurio noriu, ir tiek, kiek man patinka. Kad vaikų turėti negaliu, sužinojau seniai, todėl visos abejonės atpuolė savaime. Gyvenimu reikia džiaugtis dabar. Kai ateis senatvė, bus ką prisiminti. Dar nežinia, ar ji bus tokia vieniša, kaip pranašauja mano mama. Aš ir dar po dešimties metų, kai man bus per penkiasdešimt, sugebėsiu susirasti vyrą. Tokį, kuris džiaugsis galėdamas palikti savo nusenusią žmoną arba išsikraustyti iš buto, kurį užgyveno jo suaugę vaikai", - neabejoja įspūdinga moteris, skirianti didžiąją dalį pajamų savo išvaizdos puoselėjimui.
"Mano sesuo ištekėjo anksti. Gal tai mane ir paskatino į santuoką pažvelgti blaiviau. O gal pirmoji skaudi patirtis: vaikinas, kurį buvau įsimylėjusi, pareiškė, kad veda kitą, mat įtaisė jai vaiką. Pašiurpau nuo minties, kad jis po susitikimų su manimi ramiausiai mylėjosi su kita. Vėliau teturėjau kelis draugus, su vienu net mėginau drauge gyventi išsinuomotame bute. Gal jausmas nebuvo stiprus, o gal per vėlu taip eksperimentuoti, nieko gero iš to neišėjo", - pasakoja Vilija.

"Mano pirmasis romanas buvo su senberniu. Jo mamytė nužiūrėjo "gerą mergaitę", mane, savo draugės dukrą. Kentėjau jo dėmesį, nes mūsų mamos buvo draugės, o paskui pareiškiau, kad geriau būsiu senmergė. Matyt "išsikarksėjau", nes nei studijų metais, nei pradėjusi dirbti nesutikau vyro, kuris man būtų patikęs, o aš - jam", - svarsto Gitana.