O, jeigu vyrai būtų žvėrys, o moterys - angelai, jeigu viskas būtų taip paprasta... M. Cuningham.
Juodkrantė. Žalsvame paūkavusiame marių veidrodyje, regis, kybo ketvertas laiviūkščių; nerealaus grožio vaizdas. Noemė įmanytų stebeilytis į jį visą amžinybę. Buvo skaičiusi, jog europiečiui riteriui reikia gotikinės bažnyčios, aukso ostijos ir Marijos skulptūros, idant atsiduotų dangiškai ekstazei, o kinas kontempliuoja, žvelgdamas į tuščią sieną. Anaksimandras spėjo, kad žmogus kilo iš į žuvis panašių protėvių; vaikystėje Noėmė buvo įsikalusi, kad yra undinės vaikas. Nusijuokė dabar, prisiminusi pažįstamo kunigo žodžius, jog šiuolaikinis žmogus didesnę laiko dalį būna nesąmoningos būsenos. Be efemeriškumo, charakterio neapibrėžtumo Noemė turėjo ir dostojevskiškos kančios, ikonos rūsties, nes gimdymo namuose panašius it du vandens lašai naujagimius sesutės nuolat supainiodavo, dėl to ji ne kartą žindo slavės moters pieną. Gal dėl to kartais joje beprotybė degė it spiritas, o jos gyvenime netrūko rasputiniškos dvasios vyrų. Vaiskų rudens rytą Noemė jautė ramybę, būties lengvumą, tartum sklęstų virš marių, nes pagaliau buvo su mylimuoju, glūdėjo krantinėj surėmę raktikaulius it sparnus, žiūrėdami kaip žvejo pati skrodžia žuvį: tas aromatas buvo skanesnis nei šviežios žolės ar egiptietiškų kvepalų, kuriais buvo apsišlaksčiusi kaklą. Sunerimusi ūmai atsigręžė į Dovydą, įsiverpė į pavargusias jo akis, žvilgančias lyg žuvies žvynai; jau bijojo jį prarasti, bet argi kada buvo kitaip?
- Ar žinai, kad Van Gogas susižavėjęs mieliau tapė žmonių akis, nei įspūdingas katedras? - prakalbo ji. Prisiminė, kartą bažnyčioje žiūrėjo spektaklį pagal Aitmatovo "Ešafotą"; jam pasibaigus, nuo pakylos nužengė ilgaplaukis, vaidinęs Jėzų, ir netikėtai pabučiavo Noemę. Dėl to, kad jos akys buvo sklidinos ašarų? Jomis plūdo ir dabar, nes vėl tos įkyrios, žeidžiančios mintys apie Moirą; kaip anas "Jėzus" juosėjo strėnraištį, taip ši nuolat scenoje darkėsi su turbanais, suteikiančiais nešvankumo jos šiurkščių, vyriškų bruožų veidui, nuniokotam netikrų grimasų, intrigų bei karų su kitomis moterimis. Ši klasikinė svetimautoja, Moira, prieš daugel metų buvo dar geidulingesnė, ir vyrai tuomet laimingi uždusdavo jos valstietiškame glėbyje. Dovydas kažkodėl tenkinosi jos aistrų puotos likučiais, išėdomis: ar tas gyvuliškas jutimiškumas, konvulsyvumas buvo ląsas, kuriuo jį pasigavo? Atrodė, Dovydas negali patikėti, kad jį galima mylėti vardan jo paties, ne iš savanaudiškumo ir išskaičiavimo. Jis atlygindavo Moirai už meilę. Moiros akys buvo bespalvės, bet gražios, tik šypsantis prisimerkdavo, ir jos virsdavo pagiežingais plyšiais tarp gilių raukšlių, nepaisant pudros debesies. Išties kūryba yra tikrasis žmogiškumo matas: tuščioje vietoje niekas neatsiranda, ir jeigu Moirai režisieriai skirdavo idiočių, Lamijų bei karalienių žudikių vaidmenis, tai šių savybių gijas ji verpė iš savęs. Gyvenime turėjo vieną lėkštą aukos veidą: pataikūnišką ir apsimestinai nekaltą. Scenoje kažkodėl nuolat vilkėjo nutriušusius kailius, nuodėvas ar drabužius, primenančius įkapes. Gatvėje jos žingsena buvo lengva ir grakšti, bet scenoje nuolat stypčiojo sulenkus kelius, valso žingsniu, kaip girta gervė arba beprotnamio geriatrijos skyriaus pacientė. Ilgos galūnės tabaluodavo it Lamijos rankos, ką tik smaugusios kūdikius. Gal Dovydas buvo tiesiog "apduotas", jei pakęsdavo šiurkštų jos balsą ir leidosi valdomas. Gi Noemei šefas siūlydavo parašyti straipsnį, kai reikėdavo atjautos. Kartais jos herojai taip prisirišdavo, kad kviesdavo į savo vaikų krikštynas, vos ne akių užspausti. Noemė suprato, kad visų neišgelbėsi, kad nelieka laiko asmeniniam gyvenimui, kad kartais ji gyvena ne savo gyvenimą. Bet susidūrusi su Moira, kitaip visa suvokė ir įvertino, vėl grįžo pas savo bėdulius, pasijutusi švaresnė, motiniškesnė ir geresnė, nei iki šiol apie save manė. Ir jei jautėsi Dovydui per prasta, nepakankamai graži, tikra vargšė, dabar suprato, jog nei protas, nei grožis neturi reikšmės, svarbu, kaip save pateiksi. Moira mokėjo pasirodyti ne tuo, kas esanti, anot Nyčės, - "kalės gašlumas maloniai moka dvasios kaulyt, kai gabalas mėsos jai atsakytas". Noemė mokyklos scenoje buvo suvaidinusi Eglę Žalčių karalienę, šešiametę Žebriūnas užklupo Nidoje kalbantis su geležine undinės statula ir pasiūlė filmuotis, bet mama neleido. Iki išmoko skaityti, Noemė buvo liūdna, juokinga, nemylima beždžionėlė, ir jos egzistencija priminė laukinio augalo būvį.
Noemė prisiminė, kaip skaidriai pirmaisiais jų pažinties metais Dovydas kalbėdavo apie savo trapią žmoną, gynė ją kaip erelė lizdą; tada Noemę persmelkdavo švari skausmo vilyčia, baltas pavydas, atmiežtas nuostaba ir pasigėrėjimu. Na, Dovydo žmona - gal ir ne Rio de Žaneiras, tačiau patraukliame mergiškame najadės kūne slypėjo gležnos lelijos vaiskumas ir švelnumas. Kodėl Dovydas nuo jos nusigręžė, Noemei ir liks paslaptis. Ir kas čia bloga, jei žmonai norėjosi jaustis reikšmingesne už vyro gydomas isterikes, neurotikes, alkoholikes ir nimfomanes? Gal atkasinėjant Trojas sielose, klaidžiojant po tas katakombas ir kloakas nukraujuodavo Dovydo žmogiškosios savybės? Gal kaip tas skulptorius, metus kalęs gigantišką skulptūrą, pagaliau sutalpindavo, kas iš jos likę, į degtukų dėžutę? Gal jo jausmai buvo subtilūs, bet neperprantami kaip tie eskimų drožinėjami dramblio kaulo gabaliukai, kuriuose tik skvarbi tyrinėtojo akis pro mikroskopą įžvelgdavo ir atpažindavo išskobto paukščio rūšį. Ilgą laiką Dovydas ir Noemei buvo atšiauri žemė, skambantis gruodas. Sumaldavo ją į dulkes savo sadistiškomis analizėmis ir ji vos susilaikė neiššokusi iš kokio bokšto. Preparavo sielą be nuskausminimo. Ir ne jis, o būtent Dovydo kolega išmokė ją pasitenkinti flirtu, o ne atsidavinėti vyrams iš dėkingumo už gerą žodį ir tėvišką globą; visa tai juk turėjo atsiimti kūdikystėje. Noemė dažnai jausdavosi užspeista, bėgdavo nuo persekiotojų arba jautėsi kaip avis, genama į skerdyklą, todėl kartais verčiau pasiduodavo iškart, kad tik viskas greičiau baigtųsi. Sviesdavo kažkam į nasrus savo infantilų kūnelį it tuščią suaižytą kiaukutą. Mylėdamasi su tuo Dovydo kolega, sapnuodavo juodą bulių auksiniais ragais, nuo kurio irgi bėgo. Tačiau Noemė manė, kad Saliamonas (taip vadino šį daktarą su išminties nimbu virš aukštos kaktos) turi būti nelyg koks Atpirkėjas, viską iškęsti, ir kartais nakčia pasakodavo jam apie savo nuopuolius, kol tas ją su įniršiu "nukryžiuodavo". - "Tu lyg perlamutras", - sakydavo atlyžęs. Jis nepaliko kaltės jausmo įdago jos sieloje, o seksas su Saliamonu buvo visiškai laisvas, stulbinantis ir tyras kaip Veneros gimimas iš jūros tufo. Tuo tarpu Dovydo Noemė drovėjosi, buvo susikausčiusi ir orgazmą suvaidindavo, tik gal ne taip įkvėptai ir įžūliai kaip toji artistė. Noemė mylėjo Dovydą ir Saliamoną, nes jiedu skyrėsi kaip ugnis ir vanduo; kai susimąstydavo, kurį pasiimtų į negyvenamą salą, laimėdavo Saliamonas. Nes jei prireiktų pradėt naują žmonių giminę ar tiesiog norėtųsi laukinio juoko ir šėlsmo, Dovydas užsisklęstų savyje kaip dervišas. Dabar Noemė manė, kad nebeatlaikytų uraganiško Saliamono; buvo metas, kai laikėsi celibato, nes jautėsi taip, lyg Dovydas savo abejingumu būtų nužudęs joje moterį. Valdingoji Moira išspausdavo vyrus kaip citrinas, jų kompanijoje pradėdavo visu kūnu rangytis, ir dirbo kaip Stachanovo staklės. Buvo visiškai be kompleksų. Po Dovydo romano su Moira (ar jis baigėsi, nes jis pajuto prostraciją?), Noėmė panoro atkeršyti jam. Ir dar kaip: susitepti purvu, pergulėjus su kokiu nukaršusiu politiku ar komediantu. Bet atsitiko kitaip: Noemė galėjo suvedžioti dvidešimtmetį berniuką, gražų kaip Apolonas, ir saugoti šią savigraužišką paslaptį it Sfinksas, bet paskutinę akimirką atsitokėjo. Juk ji ne Moira, šitiek nenusmuks.
Noemė ir Moira iš pradžių irgi buvo Dovydo pacientės, tik vieną kankino panikos ir baimės priepuoliai, kita kreipėsi į psichoanalitiką dėl savo vyro dvasinio išsigimimo. Kuo jos buvo panašios? Abi priminė balzamą ar tvarstį ant žaizdos, tik Noemė buvo lengviau atplėšiama, neapsivyniodavo taip, kad smaugtų. Savo vyrus Noėmė vadindavo leopardais, kentaurais, tik Moirai nerado toteminio gyvūno atitikmens, nes ir rupūžė, murena ar medūza jai atrodė pernelyg taurios ir gražios. Noemė draugų cirkininkų namuose žaisdavo su smaugliais ir gyvatėmis, šių palytėta pajusdavo neaprėpiamą, globalinę meilę pasauliui, kurį laiką spinduliuodavo motinos Teresės šiluma. Moira jautė fobiją gyvatėms, ir sykį parodoje Noemė matė, kaip ši išbėgusi iš terariumo, vėmė.
... Vyras ir moteris iš lėto pajudėjo link savo laikinų namų. Prie afišos, skelbiančios mažo, dar ne visai sudegusio teatriūkščio gastroles, jie ir sutiko Moirą. - "Tai vaikštinėji su dama?"- tulžingai išsiviepė. - "Man reikia su tavim pasikalbėti, Dovydai. Tete a tete", - maivėsi. - Ė... Gal ne dabar? Turime reikalų, čia vyks tokia konferencija", - numykė Dovydas, o Noemė pyktelėjo, kad jis kaip asilas svyruoja tarp dviejų ėdžių su avižomis, ir sumurmėjo: "Pamiršai pridurt, kad konferencija vyks šezlonguose. Lovoje, taip sakant". Susiaurėjo Moiros burna ir akys, ir dievažin kokia scena būtų pasibaigę, bet tuo metu priartėjo būrelis kitų aktorių, ir ši prisišliejo prie jų, įsikibdama parankėn savo vyrui ir jam meilikaudama. "Na, jei Dovydas dabar nemato šios fariziejės falšo, jau niekad nenukris valktis jam nuo akių", - pamanė Noemė, tačiau Dovydo akyse vis gi šmėkštelėjo panieka ar baugi nuojauta.
Jie sugrįžo į jaukų savo namelį ir burkavo kaip karveliai, vengdami aptarinėti Moiros išpuolį, pagaliau Noėmė ėmė maitinti mylimąjį žuvies gabaliukais, atsisėdusi jam ant kelių. "Tu - mano, visa kita neturi prasmės", - kuždėjo ji, ir netrukus juodu klūpėjo ties bekrašte geismo jūra. Šįsyk aktas prilygo nušvitimui ir sykiu jie panešėjo į gladiatorius arenoje, burnos prisipildė dievų ambrozijos. "Bėgu prie jūros. O tu ateik vėliau", - pasakė ji. Rudeniop paplūdimys buvo ištuštėjęs, tad ji nusimetė lengvą vėjo kedenamą tuniką, pasinėrė į bangas, švelnesnes už bet kokį meilužį. Jau brido į krantą, kai apžilpusiomis nuo saulės akimis įžvelgė siluetą. Neišsigando, nes tai turėjo būti moteris. Dar nebuvo spėjusi apsigobt drabužiu, kai prisiartino Moira. Tai jau nebuvo moters nei vyro veidas, net ne žvėries, ir Noemės oda pašiurpo. It sapne kojos įsaugo į smėlį, kaip ta Dafnė, virtusi lauru užkluptoji sumedėjo. Atėjūnė užsimojo ir smeigė žvilgantį mėsininko peilį po dešine nuogalės krūtimi; Noėmė kluptelėjo ir nuo skausmo akdama dar išvydo atbėgantį Dovydą. Akimirką pasidingojo, jog tai saulės nutviekstas šešiasparnis angelas Serafimas. Suvystė Noemę kaip sužeistą paukštę, savo marškiniais užspaudė žaizdą ir nusinešė per klampius smėlynus...
Lyg užburtame rate susidūrė dvi moterys prie psichoanalitiko kabineto durų. Noemė nebejautė jokios baimės, žinodama, kad Moirą paliko vyras ir jog ši niekada jokia kaina nebesusigrąžins Dovydo. Šis pareigingai slaugė Noemę, bet matydavo jį dažniausiai su baltu chalatu lyg kunigą su sutana, lyg vikšrą kokone. O žaizda greitai gijo: gal priešininkės ranka slystelėjo, gal paskutinę akimirką ši, išsigandus savęs, sušvelnino smūgį. Moira sėdėjo sukryžiavus rankas, apsikabinusi save lyg vilkėtų tramdomuosius marškinius. Atrodė susidvasinusi, išsekusi it geniali aktorė ištuštėjusioje scenoje...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą