Senas spaudos vilkas pasakė, kad redakcija - tai orkestras, kuriama griežia aidi trimitai ir fleitos, griežia smuikai ir armonikos bei trata būgnai. Man regis, jog kartais įsijautusi groju vargonais - kankaną. O vietoje aplodismentų dažniau turėčiau būt apmėtyta pomidorais bei kiaušiniais. Štai drauge sugiedojusi ariją iš Traviatos, aprašau žinomą artistą ir susilaukiu priekaištų iš jo žmonos: "Kaip galėjote rašyti apie tą chironomidą ir apskritai kas judu sieja?" Čia turiu paaiškinti, kad chironomidai - tokie mašalai, neturintys širdies nei smegenų, tik dauginimosi organą. Ar turėčiau prieš imdama interviu iššniukštinėt, kokius buduarus ar demimondus artistas lanko? O štai viena grafomaniška ir nimfomaniška poetė, sukritikavus jos skiedalus, telefonu pažeria: "Tu - laikraštinė prostitutė!" Plunksnos brolio antroji pusė išsireiškia abstrakčiau: "Tikri rašytojai yra hermafroditai!"
Sykį apie civilizacijas ilgai samprotavęs masyvus filosofas kaip koks gašlus faunas staiga pareiškia: "Tu - asimetriško grožio blogio gėlė. Sakyk, o kokios kamasutros pozos tau labiausiai patinka?" Atsakau, kad gyvulinės. O dar kitąkart ypatingai dievotas atsiskyrėlis pakvietė drauge medituoti į dykumą ir misti skėriais; turbūt tikėjosi atversti kaip kokią Babilono ištvirkėlę Jezabelę.
Užknisinėtojai
Gal pusė aprašytųjų lieka nepatenkinti mano nutapytuoju jo paveikslu (bet juk ne kasdien šedevrai gimsta), kita pusė piliečių lieka nusivylę, kad jų neaprašei. Vienuoliktą vakaro į namus skambina kažkokia pedagogė - gal gaisras? Pasirodo, ją papiktino reportažas, kaip Išganymo armija žengia į sąvartyną su labdara; mokytojos auklėtiniai taip pat su lauknešėliais lankėsi šiukšlyne. Ar turėčiau tapti palydove šimtams delegacijų į tą sąvartyną, kai tapo vos ne garbės reikalu jame apsilankyti, ir gal daugiau iš smalsumo, iš maitvanagiškų paskatų. Pedagogė netikėjo, kad Išganymo armija už straipsnį atsipirko tik mano sielos išganymu... Tiesa, sykį suorganizavau šiukšlyno pilėnams Universiteto studentų spektaklį "Amerika pirtyje". Fortūnos numylėtiniai studentai, vaidinę Paryžiaus ir kitose "grand" scenose, ir pradžių raukėsi, bet paskui pajuto milžinišką įkvėpimą: kaip tikrame kaime staugė ir lojo šunys, giedojo gaidžiai, pasipuošę žiūrovai gyvai ir natūraliai replikavo, o po vaidinimo dar ir rugiagėlių įteikė, kalbą artistams pasakė. O tokiems samariečiams, kurie dėl menko nieko tariasi turį būt apvainikuoti straipsniu it lauro vainiku, patepti it mira ir smilkalais, atsakau neturinti laiko: kaipsyk dabar rašau straipsnį, kaip nunešiai apelsinų našlaičiams...
Yra herojų, su kuriais nusizuliname viens į kitą iki "mazolių". Jeigu jau nemėgsti kokio kliento, visos pajautos dingsta, čiuptuvėliai tampa nejautrūs, ir geriausiu atveju išeina kažkas panašaus į nekrologą. Labai dažnai koks maniakas kalba į diktofoną keturias valandas, o paskui pasako: "Bet aš prieštarauju, kad rašytumėt". Kas aš jam - negras, psichoterapeutė, asenizatorius. Čia prisimenu anekdotą, kai psichiatrui telefonu keturias valandas teko guosti depresijos apimtąjį. Pagaliau psichiatras paklausė: "O jūs galvojote apie savižudybę?" - "Ne, ką jūs?!" - O jūs pagalvokite, pagalvokite..." Taip pavargsti per tokius įkyruolius, kurie tau siūlo rašyti apie jų meilužes, dešimtmečiais nuodijusias juos makaronais, kurie rodo tau savo žaizdas, vos ne kaukolę nusivožę ir prašo patykoti gatvėje jo skriaudėjų, kurių nei vardo, nei pavardės nežino... Taip ir parašai tokių išminties perlų: "Per metus teismo ekspertas tiria tris tūkstančius smurtine mirtimi mirusių kūnus". Kolegos juokiasi: "Išgarsės visame pasaulyje tas tavo daktaras; darbą jis turbūt ir į namus nešasi..." Arba grįžusi iš Pravieniškių kolonijos parašai apie "inteligentišką" kalinį, ir krinta iš juoko visi teisėsaugininkai, nes tas "malonus žmogus", prie radiatorių pririšęs pagrobtą verslininką, su inkvizitoriaus įkvėpimu kapojo aukai pirštus.
"Kaip velnias kryžiaus bijau moteriškės"
Kartais beviltiškai bandai sau įsiteigti, jog gyvenimas gali būti ne tik patologija. Turintys psichikos sutrikimų aferistas būna įtaigesnis už habilituotą profesorių ar teologą. Viena furija visaip manimi manipuliavo, norėdama įskaudinti ir suvesti pragaro sąskaitas su niekuo dėta šeima; atseit, jos meilužiu buvęs garsus visuomenės veikėjas esąs jos vaiko tėvas. Pradėjo ateidinėti "liudininkai", turbūt prie lovos su žvake stovėję, pamėlusios, degradavusios žmogystos, o aferistė vis skambino, skambino, pateikdama naujų įrodymų. Ji savo įsivaizduotojo meilužio net mirusio ramybėje nepaliko, tikėjosi alimentų ar kompensacijos iš jo šeimos, tad išrėžiau: "Ar norėtumėte, kad atlikčiau ekshumaciją?" Na, o kaip šokdina pagiežingos moteriškės, net seilėmis taškosi, "varydamos" ant šunų ir jų šeimininkų! Vieną damą, mat, dalmatinas apuostė, kitos krūmelį bolonė apšlapino... Net pagalvoji: jei kam reikėtų antsnukio, tai tokiai rėksnei. Ir šuo čia kur kas giliau pakastas: jei nėra šuns, jos rėkauja ir plūsta vaikus, merginas mini sijonėliais apšaukia velnio išjodomis.
Na, o viena smagiausių istorijų man nutiko dar sovietiniais, studijų, metais, kai rašiau diplominį darbą apie kultūros veteranus. Nukakau į Marijampolę, anuomet - Kapsuką, pakalbinau tautodailininką Romaną, kuris taip mylėjo balandėlius ir voveres, kad iš menkos savo algos pirkdavo jiems tortus. Prišnekėjęs keletą diktofono juostelių, panoro jas dar ir išklausyti. Kai susizgribau važiuoti, į Vilnių jau buvo išvykęs paskutinis autobusas. Nuėjau į viešbutį, bet neturėjau paso. "Negaliu jūsų apnakvinti", - pasakė administratorė, - "O jeigu jūs naktį nuogą vyriškį įsileisite?" Sugrįžusi pas herojų, droviai mindžikavau ant slenksčio: "Neturiu kur pasidėti". O šis kaip nusipurtys: "Mano namuose moteris nenakvojo ir nenakvos!" Nupėdinau į miliciją: čia pasėdėsiu, nes radę stoty vis tiek supakuosit". Tuomet milicininkai vėl nubogino mano menką griešną kūnelį pas atsiskyrėlį ir vyriškai su juo pasišbekėjo. Likau nakvoti jo viengungiškoje lovelėje, o pats šeimininkas kažkur išlėkė ir lig pirmų gaidžių nepasirodė. Jau Šilutėje, gavus paskyrimą į "Komunistinį darbą", tokį partijos organą, ėmiau interviu iš jauno raudonplaukio teisėjo. Tete a tete užsitęsė, ir devintą vakaro į mano bendrabučio kamarėlės duris pasigirdo garsus beldimas: "Atidarykit, jūsų kambary vyriškis!" Pašnekovas, bijodamas susikompromituoti, puolė lipti per langą: tik capt jo koją dorovės sergėtojos! Pasirodo, bendrabutis buvo apsuptas... Ak, po kurio laiko tokias stresines situacijas prisimeni kaip absurdo apogėjų ir smagiai pasijuoki.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą