"Gražius apatinius nešioja tik prostitutės". - "Nedažyk blakstienų, nes kaip atrodysi, kai tušas nuvarvės?" - "Neavėk aukštakulnių batelių; kojas nusilauši", - sakydavo man motina, ir ilgus metus vaikščiojau blanki it pernykštis lapas, avėjau batus, su kuriais jaučiaus kaip karvė ant pačiūžų, kad tik jai įtikčiau", - pasakojo Gailė.
Tulžis vietoj motinos pieno
"Aš nenoriu tikėti, kad ta pilka moterėlė kreiva šypsena galėtų sumaut man gyvenimą. Bet vienas filosofas pasakė, kad jei maža pelė gautų valdžią, ji taptų niekše imperatore. Kodėl kai kurie vaikai nuo mažens kuria ir patys įtiki legenda, kad juos kažkas sukeitė gimdymo namuose; ar ne todėl, kad savo šeimoje jaučiasi svetimi, kapojami kaip bjaurieji ančiukai? Juk net Kalėdų vakarienė namuose virsdavo pasiutusių lapių pjautynėmis", - samprotauja Gailė.
"Kartais motina dėl manęs smarkiai nerimaudavo: būdavo, prasiskeliu kelį, o ji rypauja, kad kraujo užkrėtimas gali būti mirtinas. Kai paauglystėje prasidėjo pilvo skausmai, motina įtarė ... gimdos vėžį. Dabar galvoju, kad susikrimtimas ir meilė tai nėra tas pats. Susikrimtimas gali būti panašus į sielvartą, tačiau jis tėra narciziškas, uždaras sukimąsis apie save ir savo baimę. Potekstė: kas nutiks man, kai tau kas nors nutiks? Mama nuolat pabrėždavo, kad aukojasi: "Man nieko nereikia, aš viską darau dėl jūsų". Bet ta, kuri tvirtino, kad jai ničnieko nereikia, elgėsi taip, kad kiti turėjo pasitraukti. Visada manyje aptikdavo skaudžiausią vietą ir mokėjo priversti sureaguoti. Jaustis kalta.
Kai dar buvau neištekėjusi, postringavo: "Jau verčiau pasigimdytum vaiką nuo bet ko, kitaip visai sužvėrėsi". Kai pastojau, patarė pasidaryti abortą, nes "iš tokio jūsų gyvenimo vistiek nieko gero neišeis, juk aš tau sakiau". Nėštumo metu išgyvenau ne tik skyrybas, bet ir didžiulę depresiją: man dingojosi, kad aš, tokia nevykėlė, nesugebėsiu net suvystyti kūdikio, juolab - juo pasirūpinti. Kai vėliau niūniuodavau vaikui kvailą, pačios susigalvotą lopšinę: "Jis gyvena tarp gėlių, danguje gyvena", mama replikuodavo: "O tu norėtum, kad jis kaip angelėlis atsidurtų danguje". Ar išties jai atrodžiau išsigimėlė, geidžianti, kad mano vaikas numirtų? Kai šis sunkiai susirgo, motina ateidavo į ligoninę: - "Aš pabūsiu prie vaiko, o tu išeik, juk draskaisi kaip išprotėjusi. Tampaisi kaip katė su pūsle: padėk pagaliau tą vaiką! Užklok. Ir nekišk jam savo šlykštaus papo". Gydytoja užtiko mane nutraukiančią pieną į specialų juokingą indelį, panašų į klizmą: jo gale buvo guminė pompa. Daktarė subarė: "Ką tu darai, juk krūtys kaip akmenys", - prisimena Gailė. - "Sunku buvo patikėti, kad motina linkėtų tau blogo. Dar sunkiau buvo patikėti, kad ji yra dvasios ligonis. Juk man nuo paauglystės buvo kalama, kad tai aš - psichė, ir ji anksčiau ar vėliau įkiš mane į beprotnamį. Iki gyvos galvos! Bet už ką? Nirštu ant savęs, kad šitiek metų mylėjau ją, bejėgiškai paklusdavau, buvau pririšta it virkštele. Dar daugiau: jaučiausi lyg būčiau prijungta prie nesveikos jos nervų sistemos, į kiekvieną signalą reaguodama kaip galvanizuojamas varliagyvis".
"Prisižiūrėtum save, o tai vėl užkrėtei vaiką sloga, "zaraza" tu!", - pasveikino mane sutinkant 2000-uosius. Kai prisikimšusi pilvą mėsos, bet alkana meilės, ant palangės pastačiau vaikelį, kad pasigėrėtų fejerverku, įpuolė: "Giedriau, tavo motina nori, kad į tave pataikytų raketa, juk susprogdins į gabalus!" Ji bet kada galėjo įsiveržti į mano kambarį, nuolat sėdėjau kaip ant adatų, kad nepradėtų klykti, vonioje radusi numestas kelnaites ar bežiūrinčią televizorių: "Vaikas serga, o ji sau linksminasi! Tik sėdi išsikėtusi ir skaitai romaniūkščius. Negalima taip gyventi!" Turbūt mano įtampa persidavė vaikui, nes ilgai buvo "šlapukas". Naktimis Giedrių kankindavo baimės, prašydavosi į mano lovą, o rytą motina pašiepdavo: "Vėl pritelžė! O gal tu pati prišlapini ir todėl vaiką guldaisi šalia?" Žiūrėdama televizijos laidą, net spjaudydavosi ant grindų kaip ant plūktos aslos, šlykštėdavosi meilės scenomis. Per tą laiką prisvildavo puodai", - guodėsi Gailė.
"Tave visi tik ir norės išnaudoti"
- "Visai neseniai draugas pasakė man, kad galbūt visose gyvenimo srityse būčiau daugiau pasiekusi, jei turėčiau sveikų ambicijų. Bet iš kur jų turėsi, kai apie mano kūrybą gimdytoja atsiliepdavo: "Man gėda dėl tavęs. Juk tai, ką rašai - nesąmonių šūdas". Dar studijų metais dirbdama spaustuvėje ir vieno prestižinio dienraščio išsiųsta į kūrybinę komandiruotę, kompleksuodavau, jausdavausi tokia prislėgta, jog apsisukusi grįždavau nuo slenksčio atgal, net neprakalbinusi herojaus. Kokią teisę turiu kištis į svetimus gyvenimus, kai man pačiai taip žiauriai nesiseka? Grįždavau į namus kaip į širšių lizdą. Tūnodavau juose it gyva mumija sarkofage".
"Apie vyrus turėjau tik supratimą iš prancūziškų romanų ir motinos auklėjimo: lyg jie galėtų būti arba riteriai, besikaunantys dėl gležnos it lelija gražuolės (pati jaučiausi Kvazimodu), arba prievartautojai. ("Visi vyrai - rujojantys šunys. Kiekvienas norės tik iš tavęs pasityčioti ir išnaudoti"). Ir dabar man stinga savigarbos, pasitikėjimo savimi, negaliu nejausti kaltės, jei kam nors atsisakau padėti, atjausti, atsiduoti. Ir kas tik manimi nesinaudojo: religinės sektos, feministės, neįgalieji, kerštingos moterėlės ir vyrai... Klasės, o vėliau studijų draugės išprašydavo, kad perleisčiau joms vienintelį savo gražesnį drabužėlį. Buvau silpnavalė, tačiau man būdavo patikimos skaudžiausios paslaptys, buvau lyg samanos, sugeriančios ašaras bei audringas emocijas. Labai ryškiai atsimenu epizodą, kai man poilsiaujant su motina Palangoje, piešiau voveres. Tąsyk nieku gyvu nenorėjau atiduoti pieštukų didesnėms mergaitėms, bet mano motina atlenkė pirštukus... Kai kiemo vaikai išsiruošdavo į Jūros šventę ir ten užtrukdavo, motina jau būdavo paskambinusi ne prie vienerių laiptinės kaimynų durų: "Neleiskite savo vaikams su mano valkata draugauti!". Antrametės dienoraštyje esu parašiusi: "Kaip norėčiau būti paprasta mergaitė". Nes motina mane vedžiojo į baletą (prisimenu iki skausmo suveržtus į "uodegą" plaukus ir gėdą, kad šuoliuoju per sceną lyg luošas paukštis, vėliau tampiau už mane sunkesnį akordeoną arba giedu sopranu mokyklos scenoje. Gal motina tikėjosi manyje atverti genijų?"
- "Straipsnių herojai išsikviesdavo mane kaip greitąją pagalbą arba tiesiog norėdavo išsiverkt man į skreitą. Tarkim, metų metus ėjau klausytis apie ponios Stasės ligas ir meilės vingius, nešiau maisto produktų jos vaikams. Kol pagaliau praregėjau: tie "vaikai" jau galėtų turėti savų vaikų, bet yra įsitikinę, kad jiems per žema, neverta dirbti už 400 litų atlyginimą; aš gi nepriekaištaudama dalinausi su jais savuoju. Kaip musės lipo spiečiai aferistų, kurie baudėsi manimi manipuliuoti, per mane suvesti sąskaitas su savo priešais. Turėjau draugių, su kuriomis turėdavau eit "pasėdėti", kai jas kamuodavo melancholija. Motina sakydavo, kad "perkuosi vyrus šampanu", esu "visiems prieinama", kad "galiu užkrėsti mus visus ŽIV", kol lioviausi susitikinėjusi su žmogumi, kuris galbūt mane mylėjo. Jis sakydavo: "Turi savyje daug žavesių; tik jie užgožti". Net grįžusi iš bažnyčios, motina prapliupdavo prakeiksmais, kad ten neinu ir vaiko nemokau melstis. Esu bedievė, veidmainė ir kekšė. Rytą ji pradėdavo nuo to, kad išreikšdavo savo susierzinimą. Namiškiai kas į darželį, kas į darbą išeidavo drebančiom rankom, skaudančia galva, pamiršdavo daiktus. Kai instiktyvaus priešiškumo negalėdavo nukreipti į savo vyrą, kaimynus ar to pykčio sukėlėjas likdavo neaiškus, nepasiekiamas, neįveikiamas, jos nepasitenkinimas nukrypdavo į mane. Nuolat norėjo mane kontroliuoti, "tvarkyti", versti su kažkuo kovoti: "Tu nueik pažiūrėti, ko tie šunys automobilių saugojimo aikštelėje visą naktį staugia. Tie svoločiai turbūt neduoda jiems ėsti". Arba: "Tu išdraskyk akis kaimynei, kodėl ji niekada neplauna laiptinės".
... Pavirtau kažkuo panašiu į Kingo romano "Kerė" heroję. Jei prisimenate fariziejišką, juodos tulžies pritvinkusią Kerės motiną ir užguitą kaip gyvulys mergaitę, kuri mokyklos išleistuvių vakarą nukreipė į ją įskaudinusius žmones poltergeisto galias? Tik "poltergeistą" aš nukreipiau į save. Be gailesčio, kone su įtūžiu naikinčiau save. Žinau, kad kūrybiškumo svaigulys kuria asmenybės struktūras, o svaigalai - skaldo. Tačiau kaip mano motina negalėjo nė dienos tverti be skandalo ir nesantaikos kurstymo, nebegalėjau išgyventi be tos pragaro dievų ambrozijos", - ašaroja Gailė. Kai mėgino nusižeminusi prašyt motinos susitaikymo ir pagalbos, pradėjo gydytis nuo priklausomybės, susilaukė "palaikymo": - "Esi šiukšlė, tai ko tu tikiesi?".
"Lunatikės" išpažintis
Aplankiau Gailę ligoninėje. Tarp knygų ant jos spintelės radau pieštuku apibrėžtą Radausko eilėraštį "Lunatikė", maždaug: "Ji stovėjo aukščiausiame bokšte ir kalbėjo su mėnuliu, jai tarp rankų skleidėsi puokštė fosforinių miego gėlių. Mėnuo ją pripildė lyg indą, ir nualpus, plaukais palaidais, ji blyškia kometa suspindo ir nuskrido elektros laidais". Gailę kamavo nemiga ir suicidinės mintys bei nejaukios būsenos. - Žinai, nuo ko viskas prasidėjo? - blankiai šyptelėjo. - Baigėsi karšta vasara, ir pajutau, kad darosi per šalta stypsot prie jūros. Nebėra kur ištrūkt kaip voverei iš amžinos rutinos rato. Pagalvojau, kad vėl reikės pirkti žieminius batus ir vaikščioti su nutriušusiais nukainotais kailiniais. Vėl tos pačios ligi gyvo kaulo įgrįsusios problemos ir beprasmiai konfliktai. Ir svajonės, kurios niekada neįsikūnys. Tas pats bejėgiškumo jausmas. Į Ameriką gyventi išvažiavo vaikystės bičiulė, o kita draugė, atstojusi man seserį ir motiną, netikėtai mirė. Palikau viena kaip pirštas, negaliu gi visko sukrauti ant mažo vaiko pečių, savimi jo kankinti ir mokyti tos kančių evangelijos. Aš iš tikrųjų beprotė. Dabar mama gali triumfuoti, kad buvo teisi. Ji aukojasi: prižiūri vaiką ir dar, "būdama tokia ligota", nešioja sriubytę man".
Patikinau Gailę, jog čia, ligoninėje, jai tikrai padės. Atnešiau knygą "Nerimas", kurioje psichoanalitikas rašo, kad bloga sveikata yra viena iš erdvių, į kurią galima pasišalinti, jog susirgę tampame vienuoliais, pasitraukiančiais į savo kūnus - vienutes. Knygoje samprotaujama apie vaiką, augantį su prislėgta, depresijų įrėminta motina: ji gyva, tačiau jos psichika panaši į mirusios. Ir nėra jokio vaikui suvokiamo jį ištikusios katastrofos paaiškinimo. Kalbėdamasi su depresijos siaubiama Gaile, vis dėlto tikėjau, kad ji visa tai įveiks, jeigu pasirinks ne savigailą ir neapykantą, bet meilę gyvenimui, sūnui ir savo motinai...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą