Mikas tragiška mina stabdo gatvėje: "Būk žmogus, išgelbėk. Išgerk su manim arbatos". Skubu. Vis tiek pasakoja apie ligas, kūniškus pojūčius, abstrakčiai filosofuoja, kol sustyru į ragą. Įbruka kilogramą "kūrybos". Iš tiesų ši rašliava - tik savimylos dienoraštis, bet ją Mikas privertė perskaityti daugybę žmonių. Aprašinėja net susisukusius savo kojų nagus! Suirztu praradusi šitiek laiko. Negi tai, kad žmogus serga, suteikia jam teisę persekioti ir sveikuosius paversti ligoniais? Koks maniakiškai patenkintas būna jo veidas, kai gatvėje nutverta už rankovės, išsekinta gražbylysčių srauto, vos sulaikau ašaras. Ne vienas fariziejus, kai nebegali mylėt mergų ir gerti vyno, pradeda pamokslauti, moralizuoti ir nuo kalno kreipiasi į "niekingą", "sugyvulėjusią" žmoniją. Užtenka kuoktelėti, ir įgyjame privilegiją valkioti Dievo vardą? Mikas net bibliotekoje užspeičia lankytojus ir surengia šou apie Jėzų.
"Geranoriška" informatorė
Sekmadienį, septintą valandą ryto, pažįstamos telefono skambutis pažadina visą šeimyną: "Tučtuojau bėk į knygyną! Tavo buvęs vyras išleido muzikavimo pratybų knygą". Sekmadienį knygynai nedirba. "Tai nubėgsi pirmadienį." Keista, jog ši inteligentiška dama, vos mums susitikus, teiraujasi, ar mano buvusysis domisi vaiku, ar buvo pasirodęs, nors puikiai žino, kad išsiskyrėme prieš 13 metų ir ryšio nepalaikome. Skambina kaskart, kai tik jį rodo per televiziją. Ką turiu manyti? Kad nuolat primindama slegiančius buvusios santuokos išgyvenimus, stengiasi sukelti diskomfortą, nerimą dėl ateities ar bent sujaukti ramybę? Buvusi straipsnio herojė kartą per mėnesį skambina visais varpais, kviečiasi į namus, nes ją skriaudžia kaimynai ir daktarai, o šią valandą ji miršta. Kai ateinu, puola į isteriją ir taip atkunta, jog surengia ištisą spektaklį. Atsisveikinant jau būna labai energinga. Kur kas maloniau padėti kokiam "bomžui", nes tuomet mano gailestyje nėra nieko asmeniška, o žmogiška pagalba tam alkanam, šąlančiam ar kraujuojančiam bėduliui išties gyvybiškai reikalinga.
Kiekvienas galėtume papasakoti apie pašaliečius, urbiančius mūsų smegenis ar pinigines, gadinančius nuotaiką, sutrukdžiusius svarbų susitikimą, sujaukiančius jausmus ir atimančius laiką, kurį norėtume skirti savo artimiesiems. Jeigu atsikertame ar prisimeluojame, vengdami įkyruolio, graužia kaltės jausmas, manome esą egoistai. Pagaliau kas mumyse - nuolankumas ar savigarbos stoka - išprovokuoja kitus mumis manipuliuoti?
"Atsiprašau, jūs valgote iš mano lėkštės"
"Mes, lietuviai, įvardijam save kaip labai mandagius, nuolankius, nuolaidžius. Iš tiesų kitąkart žmogus gali krėsti didžiausias šunybes kitiems matant ir nieks jam nė žodžio nepasakys,- sako psichologas Vidas Karvelis. - Puikus pavyzdys yra TV laidos "Telepica", "VRS kamera": tiesiog žmonės leidžia tyčiotis iš jų ir net prieš juos smurtauti. Mandagumas kitąsyk mums yra aukščiau už orumą ir net saugumą. Kas gi iš tikrųjų vyksta? Sakyčiau, tai yra manipuliacija, psichologinis smurtas ir prievarta. Tie žmonės, kurie iš mūsų tyčiojasi, pirmiausia remiasi savo "aukų" nuostatomis, įsitikinimais ir pareigos jausmu. Aš negaliu atsistoti ir pasakyti: "Atsiprašau, jūs valgote iš mano lėkštės"; tai būtų nemandagu. Arba jeigu žmogus ateina ir prašo ko nors nepadoraus, kaip vienoje telelaidų mergina prašė praeivių, kad iš jos kelnių ištrauktų mobilų telefoną. Mums sunku pasakyt: "Atsiprašau, tai nepatogu, man nepriimtina". Kai apeliuojama į mūsų gerumą, puolame padėti, nesvarbu kiek tai mums ar aplinkiniams gali padaryti žalos. Prisiminkime nesiliaujančius aferistų skambučius, kai žmonėms pranešama, kad jų artimieji pateko į avariją ir reikalaujama pinigų; kitaip nukentėjėlio nenuveš į ligoninę arba jis neišsisuks. Tai tipiškas manipuliacijos ir psichologinio smurto pavyzdys; žmogus patiria didžiulį emocinį stresą ir materialinį nuostolį. Viskas prasideda nuo to, kad žmonės įsitikinę, jog privalo padėti ir būti mandagūs bet kokia kaina. Ribą, ką mes privalome, o ko ne, turėtume nustatyti labai griežtai ir aiškiai, bet tai nelengva. Tarkime, sėdžiu ant suoliuko, kitoj pusėj - man nemalonus, smirdintis žmogus, ir jis vis slenkasi arčiau. Kuriuo momentu jam pasakysiu: "Atleiskit, pone, gal jūs galėtumėt laikytis atstumo?" Jeigu atstumą jis mažins po truputį, tai ir nebus tokios ribos. Reikia būti treniruotam, kad atsilaikytum prieš tokio tipo smurtą. Paprastas žmogus yra auka, ir taškas."
Vidinės nuostatos atsispindi mūsų išorėje
"Mes labai dažnai neturime nustatytų psichologinių ir fizinių ribų, kad čia yra tavo, o čia mano, ir žmonės labai lengvai gali įsiskverbti į mūsų teritoriją ir išnaudoti, - sakė psichologas Vidas Karvelis. - Mūsų nuolankumas daro tą ribą labai neaiškią, ir įgudęs manipuliatorius gali lengvai ją peržengt. Jis pasirenka auką stebėdamas žmogaus eigastį, povyzą - mūsų vidinės nuostatos atsispindi išorėje. Ilgiau pasėdėję ant suoliuko, nesunkiai nuspėtume, kokiam praeiviui galėtume pasakyti nesąmonę, o kuris duotų grąžos. Kokie žmonės manipuliuoja, apgaudinėja ir net linkę į nusikaltimus? Atsakymų labai daug. Beveik kiekvienas žmogus linkęs manipuliuoti kitais, tik kartais vidinės nuostatos mus nuo to sulaiko. Jei mes taip lengvai galėtume atskirti manipuliatorius, tai būtų panašu į fantastinį filmą apie ateities žmones, kurie pagal tam tikrus kriterijus nustato potencialų nusikaltėlį ir jis baudžiamas dar nepadaręs nusikaltimo. Paaugliai linksminasi ir prasiblaško "chuliganaudami", sugluminę praeivį, pakyla bendraamžių akyse. Kai kurie žmonės jaučiasi patogiai tik tada, kai mato, kad jie kontroliuoja aplinką. Dauguma manipuliatorių siekia materialinės ar socialinės naudos, emocinio pasitenkinimo, bet yra ir tokių, kurie nieko nesiekia - tiesiog jie tokie yra. "Bomžai" gyvena savo gyvenimą, ir galbūt jie norėtų, kad jų nė nematytume. Bet mes matome ir nesijaučiame saugūs; tie žmonės tiesiog kitaip žiūri į asmeninę nuosavybę ir panašiai. Pagaliau yra žmonių, kurie apskritai kitaip mato pasaulį ir kitaip elgiasi; galbūt dėl ligos. Žmogus gatvėje ar autobuse kalba garsiai, jam tai labai svarbu, ir jis nieko bloga nenori, bet mus tai gąsdina; kiekvienu atveju patiriam diskomfortą ar skriaudą.
"Kaltės jausmas yra patiriamo psichologinio smurto dalis"
"Aš skiriu kaltės ir gailesčio jausmą, - sakė pašnekovas. - Kaltės jausmas atsiranda tada, kai aš nepadarau kažko, ko ir negalėjau padaryti, arba kažkas blogo įvyko, bet aš jokiais būdais negalėjau to nutraukti; tai nuo manęs nepriklausė. Tačiau dėl agresoriaus arba manipuliatoriaus vingrybių aš prisiimu atsakomybę ir jaučiu kaltę. Tai labai neproduktyvus, psichologiškai žalingas jausmas. Gailestis - tai mūsų sąžinės kalba, jis mums padeda keistis ir koreguoti savo elgesį. Manipuliuotojas verčia žmogų daryti tai, ko tas nenori, negali arba nesugeba, tai net neįmanoma. Tuomet žmogus daro žalą sau arba kitiems ir jaučiasi dar labiau kaltas. Kaltės jausmas prislegia, mažina savivertę, ir jei žmogus toliau spaudžiamas, galima privesti prie savižudybės. Tad labai svarbu suprasti skirtumą tarp gailesčio ir kaltės. Psichologinių smurtautojų įtikinėjami ir stumiami elgtis kaip mums nepriimtina, turime pasakyti: "Ne, jokiu būdu aš neprivalau to daryti".
Kodėl mes esame pakantesni girtiems asmenims negu psichikos ligoniams? Girtuokliai anksčiau ar vėliau tampa rimti psichikos ligoniai. Ar mes juokiamės iš narkomanų, ar jiems atlaidūs? Mes truputį jų bijom, nes iš tiesų iš jų susilaukiame nemažai smurto, ir jų pasaulis mums kažkas nesuprantama ir nežinoma. Prie girtuoklių esame pripratę. Jei žmogus žino, ko galima laukti ar nelaukti iš psichikos ligonio, irgi jo nebijo: tai liga, ir tiek. Tik maža dalis psichikos ligonių yra agresyvūs, tiesiog jiems sunku, jie kitaip suvokia pasaulį, ir nereikia jų bijoti arba vengti. Kaip jiems padėti, kai susiduriame? Jie kalba, gaišina mūsų laiką, tampo "už jausmų". Pagalba šiuo atveju - tai darbas, reikalaujantis tam tikrų įgūdžių. Yra nemokamos dvasinės pagalbos telefonų linijos; įduokime ragelį, tegu žmogus bendrauja su tam pokalbiui pasiruošusiu specialistu. Šis paskatins išsipasakoti, juk tam ir yra, be to, kiek tuo atveju įmanoma, padės. Man ne kartą teko girdėti, kad žmonės, dirbantys knygynuose, kirpyklose, redakcijose yra atakuojami: jiems reikėtų ieškoti resursų, įgūdžių, treniruotis, kaip išmokti pažinti savo ribas, kaip atsiriboti."
Jei apsisprendei aukotis - būk tvirtas
Su pašnekovu dalinuosi mintimis, kad diena įgauna prasmės, kai prisiverčiu išbūti su "sunkiu" žmogumi, kol "išputoja": sugerti pyktį, sielvartą, išklausyti hipotezių, skundų ir net šmeižtą. Psichologas šypsodamas klausia: - "Ir kaip tada jaučiatės? Išties, mes tam ir gyvename, kad padėtume kitiems. Kitas klausimas, ar iš tikrųjų aš padėjau kitam žmogui? Priėjo girtas, paprašė pinigų ir daviau, bet ar aš tikrai padėjau žmogui spręsti jo problemą, ar tokiu būdu tik jo atsikračiau? Kitas klausimas, kiek aš galiu eikvoti savo vidinių resursų, kiek sau pakenkti, kiek peržengta riba? Yra žmonių, kurie tų resursų turi į valias ir gali daugiau sau leisti, net pasiaukoti. Bet tuomet reikia tvirtai žinoti: nesu auka, manęs niekas neprivertė to daryti - aš pats apsisprendžiau. Atidaviau paskutinę dešimtinę žmogui, kurią galbūt pragers, o pats neturėsiu ką valgyt, bet aš taip nusprendžiau ir nieko nekaltinu. Reikėtų iš anksto pagalvoti, ką galiu sau leisti, norėdamas padėti žmogui, kiek minučių su juo kalbėtis, kad spėčiau padaryti kitus darbus ir susitikti su kitais žmonėmis".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą