Vaiko kalba - gražiausia muzika

Vaiko kalba - gražiausia muzika

Bendraudamas, kalbėdamas vaikas pamažu pažįsta aplinką, sugeria šeimos tradicijas, vėliau tautos ir pasaulio kultūrą, mokslą bei meną. Iš šeimos vaikas perima lygybės ir nelygybės suvokimą, išmoksta mylėti, neapkęsti, gailėtis, aukotis, keršyti, kurti arba griauti, ką nors teigti arba viską neigti. Ir labai svarbų vaidmenį čia vaidina kalba, t.y. tai, ką vaikas mato ir girdi iš tėvų bei artimųjų.

Tėvai labai anksti susirūpina, jei vaikas neištaria vieno ar kito garso, tuoj pat kreipiasi į specialistus.

Pasiklausęs penkiamečio ar šešiamečio vaiko kalbos, jau matai mažyti asmenybės modelį, matai, kas šiam vaikui svarbu, kuo jis seka, ko siekia ir kaip, kokiomis priemonėmis visa tai įgyvendina. Matai ir supranti, jog kertinis akmuo į šio mažo žmogučio asmenybės pamatą jau yra padėtas.

Toliau bus pastato statyba, kuri, aišku, įvairuos, keisis priklausomai nuo aplinkos, nuo vaiko įgimtų savybių, nuo matomų pavyzdžių ir nuo daugelio kitų sąlygų.

Kas gi netrokšta, kad mūsų vaikų ateities namai būtų gražūs, jaukūs, patogūs ir turtingi. Štai čia matomas tas didžiulis tėvų ir ypač motinos vaidmuo, kad į mažojo žmogučio namo pamatus būtų sudėta visa tai, ant ko laikosi ir pati tauta. Tai gimtoji kalba, papročiai ir liaudies menas.

O jei nėra ko prisiminti?..

Jei labai anksti pradėsime diegti dvasingiausius dalykus, neužgoždami bundančios sąmonės materialinių poreikių tenkinimu, galime būti ramūs - mūsų vaikų ateities pastatas bus erdvus ir šviesus.

Kūdikio atmintyje išlikusi motinos lopšinė lydės jį visą gyvenimą, o užaugęs jis ją dainuos ir savo vaikams. Motinos sekamos pasakos, dainos, jos maldos ir beribis pasiaukojantis dalijimasis viskuo, kas gera, kaip dalijimasis kalėdiniu paplotėliu šventų Kūčių vakarą, įbrėžia vaiko sąmonėje neišdildomus rėžius visam gyvenimui. Sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis ar gilioje senatvėje vaikystės prisiminimai nušvis visomis vaivorykštės spalvomis. Šeimos tradicijos, matyti taurūs vaizdai įlies naujų jėgų, sušildys, nuramins ir suteiks vilties.

O jei nėra ko prisiminti? Jei visi tėvų siekiai apsiribojo tik primityviais materialiniais dalykais? Jei gimdytojai tik keikė žmones, plūdo valdžią, piktinosi Kūrėju? Visa tai ir užsifiksuos vaiko sąmonėje.

Neišsiskleidę sparnai

Žodžio laisvė suteikė žodžiams sparnus, išlaisvino juos, tačiau neišmokė atsakomybės. Kada jaunų žmonių kalboje, jų dainose knibždėte knibžda vulgarybės, užsienio filmų vertimuose skamba nešvankybės, darosi graudu.

Pagaliau įsisiautėjus aistroms, kai visus apima masinė psichozė, žodžiams nebelieka vietos, jie tampa tiesiog nereikalingi. Dainose dažnai besikartojantis koks nors vienas nerišlus ar beprasmis žodžių kratinys visiškai patenkina tiek atlikėjų, tiek klausytojų aistras.

Nors ir liūdna, tačiau tiesa yra tai, kad dabartinės jaunos, gražios, stilingos motinos dažnai nebemoka liaudies dainų, nebeseka pasakų, nedainuoja lopšinių. Vaikai prieš miegą pažiūri televiziją, geriausiu atveju jiems paskaitoma pasakėlė iš pasakų knygelės, ir manoma, kad tai ir yra visa, ko reikia jų vaikui. Bet argi gali skaitoma pasakėlė prilygti išraiškingam ir vaizdingam pasakos sekimui, ar gali net įdomiausias filmukas prilygti šiltam motinos pabendravimui su vaiku prieš miegą, išsiaiškinant visus per dieną susikaupusius klausimus, atvirai pasikalbant apie vaiką kankinančias mintis, jo paties įspūdžius, kartu ir liūdint, ir džiaugiantis, kartu ieškant geriausių sprendimų, pagaliau, kartu meldžiantis?..

Ar dažnai motinos pasakoja vaikams apie savo tėvus, senelius ir prosenelius, prisimena įdomesnius, pamokančius įvykius iš jų gyvenimo, atskleisdamos tai, kas sektina jų pavyzdžiu ir skatindamos domėtis šeimos, gimtinės šaknimis, tautos praeitimi? O juk žinodamas savo gimtinės ir savo tautos istoriją, žmogus išmoksta analizuoti ir atsirinkti tikrąsias vertybes.

Suskubkime

Mūsų gyvenimas - lyg vėjo dvelksmas. Jis toks trumpas ir toks trapus. Ir tokie dideli uždaviniai, kuriuos turime suspėti įgyvendinti savo buvimo žemėje metu. Mes vos spėjame prisiliesti prie žmonijos sukurtų vertybių, vos spėjame pažvelgti į žmogaus sielos gelmes, bandydami pažinti patys save ir kitus, kaip pasibaigia mūsų misija ir mes jau turime išeiti, net nespėję atsakyti į klausimą - kokia gi mano gyvenimo prasmė.

Ar mums 10, ar 50, ar 80 metų - mums atrodo, kad mes dar tik pradedame gyventi, kad pati gyvenimo esmė dar kažkur ateityje ir kad iki šiol daug ko nespėjome padaryti tik todėl, kad vis trūko laiko... Trūko laiko bendrauti, kurti, pritrūko laiko savo šeimai ir savo vaikams.

Dažniau tarkimės su savo vaikais. Įsiklausykime į jų nuomonę. Netylėkime būdami kartu.

Kaip baisu girdėti jauną mamą sakant, kad ji su savo ketverių metukų mažyliu nesikalba, nes neturi apie ką su tokiu mažu kalbėtis...

Žmogus po sunkios avarijos 3 mėnesius išbuvęs komos būklės, priskėlęs naujam gyvenimui ir kitomis akimis pažvelgęs į savo paskirtį Žemėje, pasakė: "Pyktis šeimoje ir nesutarimai, tylėjimas susipykus - per didelė prabanga.

Man tiems dalykams tiesiog gaila laiko. Bijau, kad kai reikės išeiti, dar būsiu tiek daug visko nepasakęs kitiems..."

Stasė VILKIENĖ

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder