Tokia, kai tas svetimas žmogus tau pasidaro pats artimiausias. Tu jį visur nešiojiesi su savimi (ne žmogų, bet tą jausmą). Kartais šita našta būna sunki, bet dažniausiai ji tave patį padaro lengvą ir kilnoja nuo žemės kaip plunksnelę.
Apie meilę galima pasakyti daug gero ir nemažai blogo.
Kad meilė - tai ir laimė, ir kančia, sužinojo jau patys pirmieji žmonės žemėje - moteris, vardu Ieva, ir vyras, vardu Adomas. Kaip ir visi įsimylėjėliai, jie neklausė tėvų (tiksliau - Tėvo) ir dėl to buvo nubausti - išvaryti iš namų (Rojaus).
Na, tavęs tėveliai iš namų neišvarys, nors tu irgi neklausysi jų pamokymų. Neišvarys todėl, kad jie irgi neklausė savo tėvų ir darė visokias nesąmones. Jie tai prisimena ir tave supranta.
Tačiau būtų nuostabu, jeigu ir tu juos suprastum: kai mama sako "tik nepamesk galvos!", o tėtis burbuliuoja "bus dar tų meilių..." - tai žinok, kad jie nori tave apsaugoti ne nuo meilės, bet nuo kančios.
Myli - nemyli
Dažniausiai įsimylėjęs žmogus kankinasi dėl to, kad nežino, ar jį patį anas žmogus myli. Mama tave moko: "Neskambink, į pasimatymą nekviesk, nieko jam nesakyk!..
O jeigu jis sako, kad nori draugauti, - neatsakyk (būk paslaptinga), tegu spėlioja ir kankinasi". Atseit jeigu kankinasi - tai, vadinasi, myli.
Tiesą pasakius, mama nėra kokia nors kankintoja, ji paprasčiausiai baiminasi, kad neprarastum savigarbos. Mat kai įsimylėjęs žmogus ją praranda, tai baisiai kvailai elgiasi: skambinėja, visur tykoja, persekioja, varto akis... Įkyrumas visada labai negražiai atrodo.
Jeigu žinotum (myli ar ne), tai ir neįkyrėtum, tiesa? Kaipgi sužinoti? Suaugusiesiems lengviau: jie nujaučia, nes yra įgudę. O ką daryti vaikams? Gal reiktų imti ir paklausti?.. Geriausia - raštu, kad kiti nesijuoktų (būna tokių...)
Jeigu atsakys, kad myli - puiku. O jeigu neatsakys arba atsakys, kad ne?.. Teks palikti tą žmogų ramybėje (mat priversti ką nors tave mylėti - neįmanoma, taigi neverta net bandyti). Iš pradžių bus skaudu, bet paskui praeis. Svarbiausia - pakelti akis. Kai pakeli akis, būtinai pamatai ką nors gero.
Ar mama pyksta?
Vieną vakarą mama su dukra atvirai plepėjo apie meilę. Dukra mamos paklausė: "Kai aš įsimylėsiu - ar tu pyksi?" Mama tik draugiškai nusijuokė, o kai jos mergaitė užmigo, ilgai dūsavo.
Ji bandė įsivaizduoti, kad jos dukra - įsimylėjusi, o ji nepyksta. Juk negali už tai pykti! Bet suprato, kad vis tiek truputį pyks (giliai širdyje).
Matai, kai tu braidai po balas arba laižai varveklį, ji supranta, kad tau labai smagu, bet vis tiek pagrūmoja: "Susirgsi!". Kai ropštiesi į medį arba šliuoži laiptų turėklais - ji irgi žino, kad tau smagu, bet subara: "Nusisuksi sprandą!"
Panašiai ir su meile. Mama žino, kad mažas angeliukas švelniais pirštukais kutena tau širdelę, ir ji plazda, nori skristi, - bet vis tiek įspėja: "Nenusvilk sparnų!".
Nė viena mama nenori, kad jos vaikas visą gyvenimą sėdėtų ant kėdutės ir tik stebėtų, kaip kiti laižo varveklius, šliuožia turėklais ir dūsauja iš meilės.
Visos mamos ir tėčiai norėtų, kad jų vaikams būtų smagu, kad jie patirtų kuo daugiau meilės ir kuo mažiau kančios.
Todėl nepyk ant jų už tai, kad jie truputį pyksta, kai meilė tau susuka galvelę ir nešioja virš žemės tarsi plunksnelę...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą