Vienatvė laukiant artimo: išsilaisvinkime patys ir paleiskime savo artimuosius iš prietarų ir kompleksų tinklo

Reikalas tas, kad visi mes daugiau ar mažiau mėgstame suversti atsakomybę artimiesiems arba tiems, kurie arčiausiai mūsų. Skirtumas tik toks - jie neturi ko prarasti, jiems iš mūsų gyvenimo nėra jokios naudos, o kartais ir džiaugsmo.

Ką mes reiškiame kitiems? Nieko. Ir nereikia apgaudinėti savęs iliuzija "artimas".

Pasižiūrėkite į veidrodį ir pasakykite sau teisybę.

Prisiminkite, kiek kartų jums brangūs žmonės nusigręžė nuo jūsų ir sudaužė viltis, kurias puoselėjote jų atžvilgiu.

Tuomet jums atrodė, kad jie blogi.

Štai čia ir yra iliuzijos esmė - nes tik jūs sugalvojote, kad šis žmogus turi ką nors padaryti jūsų labui. Tik jūs dėjote į jį viltis, kurios jam nieko nereiškė jau vien dėl to, kad jūs taip nusprendėte nepasitarę.

Jūs vadovaujatės nuosava samprata, kaip turėtų elgtis žmogus, kuriam suteikėte rangą "artimas".

Bet jūs pamirštate, kad šis žmogus turi savo požiūrį į pasaulį, į savo gyvenimą ir ateitį. Ir tą požiūrį jis retai kada derins su jumis, kaip ir jūs retai su juo derinsite savąjį.

Štai ir atsimušame į monolitinę požiūrių neatitikimo sieną. Ir vis ieškome to, kuris mus suprastų.

Mums atrodo, kad mūsų tikslai ir poreikiai tokie paprasti, o žmonės tokie sudėtingi ir nesuprantami.

Mes tikime, kad kažkur pasaulyje tikrai yra žmogus, kuris mus suprastų. O ko mes norime iš tikrųjų? Iš tikrųjų mes norime suprasti pačius save.

Mes ieškome žmogaus ne tam, kad jis mus suprastų, o tam, kad jis mums paaiškintų mus pačius. Kaip kitas žmogus gali tave suprasti, jei tu pats savęs nesupranti...

Lygiai taip pat negali mylėti kito, jei nemyli pats savęs. Visa tai banalu. Bet labai teisinga.

Su klouno nosimi

Kada įvyksta dar viena iliuzinė apgavystė. Atsiranda princas gelbėtojas.

Tu tirpsti iš meilės. Kaip ir dauguma moterų, manai, kad "po sekso" viskas pasikeičia.

Tu skubi ir neleidi įvykiams klostytis normalia eiga. Peršoki keletą laiptelių iš karto, manydama, kad taip greičiau pasieksi tikslą.

Deja. Tave bloškia atgal. Kaipgi!?. Su motinos pienu tau perduota, kad jis, kaip padorus žmogus, turėtų tave vesti.

Juk princas negali būti blogas ir nepatikimas! Jis dar neatkuto nuo džiaugsmo, kad tave sutiko.

Laikas bėga, todėl reikia jam padėti suvokti, kad esi jo vienintelė ir nepakartojama...

Juokinga ir liūdna. Liūdna, nes tai saviapgaulė. Vaikštai bedugnės kraštu, ir staiga ateina žmogus, susirūpinęs, kad tu gali nukristi. Iš tikrųjų jam ant tavęs nusispjaut.

Tiesiog šiandien jo tokia nuotaika. Reikalas tas, kad mes skubame "parsiduoti" žmogui, kuris viso labo tik atkreipė dėmesį.

Užsidėkite klouno nosį ir pastovėkite gatvėje tris valandas. Tikrai prieis kokie 5 žmonės, greičiausiai neblaivūs.

O gal ir neprieis. Praeidami atsisuks, bet už dviejų metrų jus pamirš.

Tas jausmas, kurį jūs patirsite, kai prie jūsų prieis ir užkalbins, bus ne įsimylėjimas, o paprasčiausias džiaugsmas dėl dėmesio.

Bet ką toks "dėmesys" gali duoti ateityje? Gal pasiseks, o gal ir ne. Nepasiseks - įvyks standartinis apsikeitimas keiksmais. Ir tiek.

Paskui bus kita istorija, kurią gali pavadinti pakartotiniu užlipimu ant to paties grėblio.

Tu nori tikėti, kad viskas pasikeis. Kodėl gi ne? Tereikia įsisąmoninti vieną labai svarbų dalyką: tavo gyvenime viskas priklauso tik nuo tavęs ir nuo tavo sprendimų.

Į narvą - kad būtų ramiau

Mama mums vaikystėje kartodavo: neskubėk, viskas savo laiku.

Žmogus, skirtas tau likimo, pats suras tave. Kur gi ne: sėdi sau namuose, lauki, staiga suskamba durų skambutis - ir štai jis, tavo princas, su didele puokšte rožių.

Gamta, kaip žinome, nemėgsta būti prievartaujama. Už tai ji skaudžiai keršija. Taigi susimąstykite, jaunų mergaičių tėveliai.

Sielvartauti greičiausiai teks kartu su jomis, todėl, kad jūsų vaikas nebejaus, kas teisinga, o kas ne.

Kiekvienas iš mūsų žinome kokią nors tragišką istoriją apie paauglį, kuris neištvėrė tėvų "meilės" jungo.

Tai gali būti ir berniukas, ir mergaitė. Tik nereikia savęs apgaudinėti, esą jame slypėjo chuliganas arba pamišėlis.

Mes visi turime paslėptą sugebėjimą būti laisvi, kaip bebūtų paradoksalu.

Mes gimstame laisvi ir norime gyventi, laisvai reikšdami savo norus. Ir būna be galo nuostabu, o paskui skaudu, kai artimas tau žmogus uždaro tave į narvą ir sako, pasėdėk kol kas čia, man taip ramiau.

Kad mums būtų ramiau, mes pasiryžę daug kam, ar ne taip, ponai? Neik į gretimą kiemą žaisti, kad aš nesijaudinčiau.

Atvažiuok dažniau, kad aš nesijaudinčiau. Eik mokytis, kad mums senatvėje būtų į ką atsiremt.

Vis dėlto tas berniukas man labiau patinka, man ramiau, kai tu su juo.

Štai ką mes girdime per visą savo gyvenimą. Ir mūsų tėvai tą girdėjo. Ir savo vaikams kartojame tą patį.

Ir mūsų vaikai taip auklės savus vaikus.

O įskaudintų atžalų priesaikos, esą aš taip niekada nesielgsiu su savo vaikais, išsipildo tik 10-ia procentų (geriausiu atveju).

Suaugusieji bara vaikus, kai jie laisvai reiškia savo mintis.

Jeigu jų nebara namie, tai būtinai atsiras koks "geradaris" kieme, mokykloje ar parduotuvėje - paaiškins vaikeliui, kad taip negalima daryti ir kad tėveliai jį neteisingai auklėja.

O kur gi jie, visi tie teisingieji? Ar jūs pažįstate bent vieną realų žmogų, kuris, jūsų nuomone, gyvena teisingai?

Atveskime bent dešimt tokių "etalonų" į vieną vietą, ir pamatysime, kad visi jie - skirtingi.

Paradoksas, bet, nepaisant vienodos auklėjimo formos, mes vis tiek visi absoliučiai skirtingi ir mūsų supratimas, kaip teisingai gyventi, irgi skirtingas.

Todėl išsilaisvinkime patys ir paleiskime savo artimuosius iš prietarų ir kompleksų tinklo.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder