Viengungiškas gyvenimas - jo pranašumai ir trūkumai

- Kodėl mūsų laikais išpopuliarėjo gyvenimas po vieną? Viengungystė tapo madinga?

- Sociologas E.Klinenbergas teigia, kad gyvenimas po vieną neatsirado iš niekur. Juk istoriškai gyvenimo prasmė buvo religija, šeima, vaikai. Gyventi vienam buvo kažkokia anomalija. Bet XX amžiuje pradėjo populiarėti moterų emancipacija, atsirado tarsi atskira miestiečių kultūra ir vėliau būti viengungiu tapo tam tikras prestižo reikalas. Tai rodė, kad gali būti nepriklausomas, turėti savo būstą. Viengungystė kai kuriems tapo tam tikru gyvenimo stiliumi. Šiais laikais juk nesukūręs šeimos žmogus nėra nesėkmingas, kaip būtų manyta senovėje.

- Kada ir kodėl žmonės viengungystę renkasi sąmoningai? Kokie to pranašumai?

- Tai yra labai individualu ir asmeniška. Galima pastebėti, kad savanoriška viengungystė dažniau pasirenkama iki maždaug keturiasdešimtųjų gyvenimo metų. Ir toks gyvenimo būdas pasirenkamas, nes jis tikrai turi savų pranašumų: žmogui nereikia prie nieko derintis, jis yra savo laiko ir laisvalaikio šeimininkas, jo nevaržo vaikai, sutuoktinis, jis gali save tobulinti kokiuose nors kursuose, savaitgaliais miegoti, kiek nori, ir t.t. Nes tikrai ne visi yra sukurti šeimai ir vaikų auginimui. Kai kurie žmonės sąmoningai pasirenka vaikų neturėti. Mūsų laikais apskritai šeimos kūrimas tapo vėlesniu procesu nei, tarkime, prieš dvidešimt metų. Bet toks gyvenimo stilius, kaip ir viskas, turi ne tik savo pranašumų, bet ir trūkumų.

- Kokie tokio gyvenimo būdo trūkumai?

- Su amžiumi kyla pasitikėjimas savimi, reikalavimai kitiems. Kuo ilgesnė viengungystė, tuo sunkiau adaptuotis poroje. Santykiai nutrūksta nespėję dorai užsimegzti, nes viengungis - nesvarbu, tai mergina ar vaikinas - aiškiai pradeda suvokti, kiek turės visko paaukoti dėl tų santykių sėkmės. O tam tikri gyvenimo įpročiai jau yra susiformavę ir ilgalaikiai. Vienas svarbiausių aspektų - fiziologija. Anksčiau ar vėliau ji siunčia signalą, norą turėti bent žmogų šalia, jei ne visą šeimą. Tik bėda ta, kad kuo žmogus vienas gyvendamas labiau save yra ištobulinęs, labiau visko patyręs, tuo labiau jis pradeda žiūrėti, ne ką gali santykiams duoti, o ką gali gauti. Galiausiai su laiku, su metais pradeda atsirasti tas vienišumo jausmas ir norisi žmogaus nebe tam, kad sukurtų gerus, gražius santykius, o tam, kad šis užpildytų atsiradusią tuštumą. Ir būtent nuo tokių viengungių antros pusės greitai pabėga.

- Bet "vienas" - dar nereiškia, kad "vienišas", tiesa?

- Žinoma. Visiška tiesa. Žmogus gali labai ilgai gyventi vienas ir nė kiek nesijausti vienišas, gyvenimas vienam gali būti sąmoningas jo pasirinkimas. Tačiau, kaip ir minėjau, vienišumo jausmas gali ir aplankyti, ypač jei tas viengungiškas gyvenimas yra ne trumpas periodas, o ilgalaikis gyvenimo būdas, trunkantis dešimtmečius.

- Ar sutinkate su Eriko Klinenbergo nuomone, kad "viena priežasčių, kodėl šiandien kaip niekad daug žmonių gyvena vieni, yra ta, kad daugiau žmonių išgali taip gyventi"?

- Tikrai taip. Manau, tai neabejotina tiesa. Nepaisant visų trūkumų, kuriuos žmogus gali patirti ar patiria gyvendamas vienas, pasirinkęs viengungišką gyvenimo būdą, toks gyvenimas tikrai yra komfortiškas. O viduje mes visi esame kažkiek egoistai ir norime turėti savo komforto zoną, kuria nereikėtų dalytis su niekuo kitu. Bent kurį laiką. Tokį gyvenimo būdą neretai ir renkasi būtent tie, kurie išgali sau leisti viengungišką gyvenimo būdą.

- Mamyčių sūneliai ir tėvelių princesės... Ar vaiko kaip vienintelio ir nepakartojamo auginimas jam ateityje apsunkina socialinės integracijos galimybes, antros pusės radimą?

- Individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris yra pasakęs, kad vienodai baisus yra ir vaiko auginimas be meilės kaip ir akivaizdus jo perdėtas lepinimas ar kone sudievinimas. Kai dukros ir sūnūs auginami ne kaip adekvatūs žmonės ir visavertės asmenybės, o kaip princai ir princesės, jie užaugę sugeba pasauliui tik kelti reikalavimus ir nė nemąstyti, kuo, kodėl ir kam patys gali būti naudingi ar reikalingi. Taip, iškreiptas vaiko auginimas ateityje gali jam apsunkinti darnių ir ilgalaikių santykių kūrimą.

- Gajus stereotipas, kad vadinamosios "senmergės" su amžiumi tampa vis labiau viskuo nepatenkintos ir irzlios. Tai vienatvės, vienišumo ir viengungiško gyvenimo pasekmė?

Iš dalies taip. Jeigu kalbėtume tiesiai šviesiai, tai yra vienos labai ryškios moteriškos dalies nerealizavimo savu laiku pasekmės. Visas savo moteriškumo nepatenkinimas, tvirtų santykių, šeimos nesukūrimas ilgainiui priveda prie irzlumo, kategoriškumo, buvimo viskuo nepatenkinta, užsisklendimo. Visa tai iš ne harmoningo gyvenimo. Atsiranda net psichikos pokyčių. Natūralu, kad visuomenėje tai pastebima ir tylomis klijuojama tokia etiketė. Retkarčiais taip nutinka ir vyrams, bet jie randa, kaip ir kur save realizuoti kitais būdais, ir šeimos kūrimo ar jos nebuvimo taip nesureikšmina.

Gyvenimo po vieną pranašumai ir trūkumai

Trūkumai:

Moterys ilgainiui tampa baltomis varnomis ir pamažu yra išstumiamos iš vakarų ir pasisėdėjimų, kuriuose renkasi poros. Jos laikomos grėsme ar tiesiog iškrenta iš bendro konteksto.

Tiek vyrams tiek moterims su amžiumi atsiranda nesaugumo jausmas. Nes juk ir visus finansinius ar kitus įsipareigojimus turi pakelti žmogus vienas pats.

Nori ar nenori, atsiranda neigiamas visuomenės požiūris.

Mirus tėvams, kitiems giminaičiams apima vienišumo jausmas, depresinės nuotaikos.

Atsiranda psichologinis diskomfortas švenčių (Kalėdos, Velykos), gimtadienių metu.

Nesaugumas.

Pranašumai:

Laisvė savo laiko, pramogų ir poilsio, darbų planavimui.

Nereikia su niekuo nieko derinti.

Asmeninė erdvė ir komfortas.

Neslegia buitis.

Galima visiškai susikoncentruoti karjerai.

Žmogus pats renkasi, kada bendrauti, su kuo, kur ir kaip.

Visas gyvenimas yra tik sau ir dėl savęs.

Viengungiai vyrai dažnai yra pageidaujami net ir porų vakarėliuose.

Asmenybės bruožai, trukdantys sukurti tvirtus santykius, surasti antrą pusę

Netolerancija, perdėtas egocentrizmas, narcisizmas, orientacija tik į savo poreikius, nelankstumas, kategoriškas kritinis mąstymas, pernelyg dideli lūkesčiai partnerio atžvilgiu.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“