Žmogų vienatvė psichologiškai gali pražudyti greičiau net už ligą

Vienatvė gali gerokai sutrumpinti gyvenimą, tokiu poveikiu nenusileisdama net tradiciniams veiksniams, veikiantiems gyvenimo trukmę: įvairių organų ligoms, žalingiems įpročiams ir nesveikai mitybai. Kodėl taip vyksta ir kaip padėtį taisyti?

4 nuotr. Reikia skirti gerą ir sveiką vienatvę nuo skausmingos ir mokytis taisyti padėtį ten, kur vienatvė kelia vien kančias. EPA-Eltos nuotr.

Vienatvės paradoksai

Vieni vienatvės bijo, o kitiems jos labai reikia. Vieniems ji kelia nepakeliamą skausmą, kitiems yra būdas pasikrauti energijos. Tai reiškia, kad kiekvienas konkretus atvejis yra individualus, kad reikia skirti gerą ir sveiką vienatvę nuo skausmingos ir mokytis taisyti padėtį ten, kur vienatvė kelia vien kančias.

Maloni vienatvė - iš esmės normalus ir sveikas žmogaus poreikis atgauti jėgas, „perkrauti smegenis“, susitvarkyti buitį, kad namuose būtų tvarka ir kiekvienas daiktas turėtų savo vietą.

Taip pat tai galima pavadinti grožio ir sveikatos poreikiu, kai norisi prisižiūrėti, lepintis, puoselėti savo išvaizdą ir turėti tam daug laiko, arba dvasinio augimo poreikiu, kai žmogui norisi išsiaiškinti, kas yra svarbu, kas jis pats yra ir ar teisingą gyvenimo kelią pasirinko.

Kai kada norisi bent valandžiukę pagulėti vonioje, kad niekas netrukdytų, norisi pasivaikščioti, tiesiog prasiblaškyti, paskaityti knygą, pasiklausyti mėgstamos muzikos, daryti, kas šauna į galvą ir kad niekas to nematytų. Tokia vienatvė nevadintina vienatve: tai tik laikas sau, savo interesams. Tokios iškrovos dienos žmogui padeda neiti iš proto ir jaustis komfortiškai.

Bloga ir skausminga vienatvė yra artimų santykių, gyvenimo draugo poreikis, o jo nėra. Šitoje situacijoje galima kalbėti apie tai, kad žmogus kankinasi, pergyvena ir yra nuolatinės streso būsenos.

Kai vienišas, t.y. žmogus be santykių turi darbą, draugų ir draugių, o gal ir tėvus, ir tarsi jį supa daug žmonių, jis vis tiek labai aiškiai junta tą asmeninės laimės, kuri yra neįmanoma be antrosios puselės, ilgesį. Jis jaučiasi vienišas, nepriklausomai nuo to, kiek žmonių yra šalia.

Ši būsena ypač juntama, kai žmogus lieka vienas. Kai viskas nutyla, nėra pašalinio triukšmo, niekas neblaško, tampa dar skaudžiau.

Atsiranda kažkoks nerimas, jaudulys, žmogus pradeda narstyti praeitį: „Kodėl gi man taip nieko ir nepavyko?“ Ne visada tai būna seksualinio partnerio, vyro ar moters, ar draugo poreikis.

Tai gali būti atgarsiai iš vaikystės, kurioje nebuvo patenkintas gerų, teisingų, palaikančių tėvų poreikis, žmogus nesijautė saugus su mama ir tėčiu arba nesulaukė reikiamo dėmesio, ir susiformavo štai tokia „skylė“. Dėl to jam ilgus metus tenka gyventi jaučiant tokį trūkumą, kuris pasireiškia vienatvės jausmu, kuris tiesiogine žodžio prasme žudo.

Dėl streso, kurį žmogus jaučia nuolatos, jo nervai būna įtempti kaip stygos, jis negali atsipalaiduoti, prasideda miego sutrikimai, mažėja darbingumas, vystosi chroniškas nuovargis ir organizmas paleidžia savinaikos mechanizmą.

Skausmingos vientavės priežasčių yra keletas. Išorinė - tai tingėjimas ieškoti partnerio, draugų, hobių ir veiklos. Žmogus tiesiog sėdi namie ir mėnesių mėnesiais jo gyvenime nieko nevyksta. Paskui atsiranda suvokimas, kad tai ir yra visiška vienatvė. Čia būtina veikti.

Arba žmogus vaikšto į pasimatymus, mezga pažintis, bet tie susitikimai lieka be rezultatų. Tada reikia mokytis bendrauti, draugauti, pasitikėti. To išmokstama.

Vidinė priežastis - patirta psichologinė trauma, kuri dabartiniu laiku esmingai veikia gyvenimo kokybę, reakcijas, nuotaiką, elgesį. Patyręs traumą žmogus gali bijoti suartėti, likti pamestas, atstumtas ir išduotas, vėl išgyventi šį jausmą. Savarankiškai įveikti šią problemą nepavyks, reikės specialisto pagalbos.

Kaip suvaldyti padėtį

Norint atkurti dvasinę pusiausvyrą, be partnerio nesijausti vienišam, justi harmoniją, sugebėti sutarti su visais aplinkiniais, užtenka atlikti gan nesudėtingą psichologinio pobūdžio manipuliaciją: apmąstyti ir išguiti vidinį nereikalingumo pojūtį, kuris įsigalėjo vos ne nuo vaikystės.

Reikia atkurti psichologinį kontaktą su tėvais, ir anaiptol ne visada tam reikia fizinio kontakto su jais. Tikrajame gyvenime santykiai gali ir nepasikeisti, užtat padirbėję su savimi pasijusite ramesni, tvirtesni, labiau pasitikėsite savimi. Efektyvi savigalbos praktika, kuri tokiu atveju padeda, atrodo taip:

Laiškai. Ryte atsibundate ir pirmiausia imate popieriaus lapą, rašiklį ir rašote laiškus mamai ir tėčiui, išliedami absoliučiai visas pretenzijas, kurios susikaupė per gyvenimą. Viską, ką prisimenate. Neanalizuokite. Tiesiog rašykite kasdien.

Dienoraštis. Kasdien užsirašykite, kokius jausmus ir emocijas jaučiate: kas įskaudino, įžeidė, išgąsdino ir sunervino.